Algirdas Brazauskas

2012-09-09

Tokį ir atsiminsiu

 Pirmą kartą man Brazausko pavardė įstrigo, kai naujas energingas „Nuklono“ gamyklos direktorius Vytautas Mirkes sumanė Šiauliuose gaminti personalinius kompiuterius BK-0010.. Ir direktorius, ir inžinieriai nekantriai laukė, kokį lemiamą žodį tars Algirdas Brazauskas. Tas žodis buvo teigiamas, ir po jo prasidėjo pilni entuziazmo nauji įdomūs darbai gamykloje, Šiaulių pedagoginiame institute. Tada dar kartą įsitikinau: jau yra ir ten, Vilniuje, turinčių gerą supratimą apie gamybą, mokslą  ir valią vadovų.

   Vėliau, kai 1989 m. liepos 3 d. CK biure tvirtinant naują Pirmąjį Šiaulių miesto sekretorių, Algirdas liepė man daugiau nevažinėti į sodybą ir mokyklą Bazilijonuose dviračiu. Nes gali koks pravažiuojantis automobilis kad ir netyčia užkabinti, ir tada ne tik aš nukentėsiu, bet dar duosiu pretekstą piktiesiems pakelti skambų triukšmą,. Juk jie tik laukia tokių progų…  Esu tikras, kad tą patį man būtų pasakęs ir mano velionis tėvas.

      Naujai pažinto žmogaus savybes, būdą pratęs nusakyti, palygindamas tą žmogų su kitais, gerai pažįstamais. Taip buvo ir su Algirdu Brazausku. Pirmiausia jį statau šalia savo tėvo.

   Mano tėvukas buvo labai darbštus, energingas, ypatingai aštraus tikrovės suvokimo ūkininkas. Ir kai artimiau pabendravau su Algirdu, nejučiom persimetė pagarba, kurią jaučiau savo tėvui, ir į Brazauską, tvarkiusį jau ne vienos sodybos, ne vienos šeimos, o kur kas didesnio masto, problemas. 

   Lietuva įtraukė į dinamišką, žiauriai atsakingą veiklą Algirdą Brazauską. Ir ūkine, ir svarbiausia, žmoniškąja, humaniškąja prasme. Betgi jis buvo ne politikas, o inžinierius, ekonomistas, tiksliau, didelio, sudėtingo ūkio „gaspadorius“. Beje, po Stalino mirties į „gaspadorius“ pavirto ir Antanas Sniečkus, pagal tam metui duotas galimybes būręs Tarybų Lietuvoje aukštos kvalifikacijos ekonominio respublikos vadovavimo komandą. Taip pat ir pačius pramonės, žemės ūkio įmonių, universitetų, institutų vadovus, žinoma. Juos, ypač garsiuosius kolūkių pirmininkus, tarybinių ūkių direktorius, tie, kas dar nepasidavė visuotinio tos kartos ujimo priepuoliui, šiltai, ir pagarbiai mini ir šiandien.

   „Ten nėra ką veikti!“, – tokius tragiškus žodžius pasakė man apie LR. Aukščiausiąją Tarybą, kai ji pradėjo penkis dešimtmečius kurto Lietuvos ūkio griovimą, kai, anot Justino Marcinkevičiaus, privati nuosavybė buvo paskelbta šventąja, kai prasidėjo niekaip nepasibaigianti išlikusio nekilnojamo turto grąžinimo – iki tvartelių lygio – era. Tačiau toks nusiminimo impulsas truko neilgai, ir jį pakeitė tikro šeimininko jausmas – išsaugoti kaip galima daugiau to, kas per dešimtmečius sukaupta. Kiek kartų mes, to meto artimi politikai, siūlėme Algirdui atsisakyti premjerės pavaduotojo posto, nes jis, būdamas toje komandoje, kompromituoja ir save, ir tuo pačiu partiją.  Atsisakydavo, teigdamas, kad jis, turėdamas iš anksčiau gerus ryšius su ūkių vadovais, gali ką nors sušvelninti.

   Buvo nauji laikai, išryškėjo naujos asmenybės. Būrėsi apie Algirdą nauji energingi – patikimi ir ne visai -žmonės. Jų – ne pataikūnų, užkopusių anuomet aukštai – Brazauskui labai reikėjo. Tačiau, pasirodo, ne kiekvienas buvo nuoširdus. Guodėsi jis ir tokiu epizodu: kai su vienu judėjimo atstovu be pašalinių ausų pasikalbėdavo parke, po kurio laiko jam kiti raportuodavo, apie ką buvo ten šnekama. Matyt, išsiilgęs ano meto viršuose tikro nuoširdumo, Algirdas pernelyg pasitikėdavo tais, su šurmuliu įsiveržusiais naujaisiais…

   Prieš 1992 metų rudenį ne kartą pasiguosdavo, kad labai išsekino buvimas politikoje, kad norėtų pagaliau kaip eilinis žmogus normaliai pagyventi, ir tekdavo įtikinėti, kad bent iki rinkimų nepasitrauktų. Bet ir vėl nulėmė pareigos Lietuvos žmonėms jausmas. Panašiai, beje, buvo ir prieš prezidento rinkimus.

   Nepakeitė Algirdo žmoniškumo, mokėjimo nuoširdžiai, tiesiog draugiškai bendrauti su visais ir prezidento titulas. Tačiau  prezidentavimo metu jis man ne visada patikdavo. Dabar, praėjus tiek laiko, atrodo, nuspėju to priežastį. Didžiulės atsakomybės našta, neabsoliutus technokrato pasitikėjimas savo politine nuojauta paskatino būti atsargesniam, daugiau įsiklausyti patyrusių politikų nuomonės. Aš, tuo metu vadovavęs Seimo Žmogaus teisių, pilietybės ir tautybių reikalų komitetui, ne kartą patyriau, pakalbėjęs naujų siūlomų įstatymų klausimais su Prezidentu, kad jis jau yra tai aptaręs su kitais – ne mūsų pakraipos politikais, ir jis mūsų pateikto dokumento, net jei jį priimtų Seimas, nepasirašysiąs.

   Kai mokslininkas formuluoja fizikos ar matematikos dėsnį, jis būtinai griežtai nusako, kokiomis sąlygomis tas dėsnis galioja. Panašiai reikėtų aptarti ir žmogaus veiklą. Ypač tokio masto erdvėje ir laike, kokia teko prieš du dešimtmečius Lietuvai svarbiems žmonėms. Tiems, kurie, paklusdami toms sąlygoms, tarnavo, ne tiek sau, kiek savo šaliai, jos žmonėms. Iš šių pozicijų aš ir šiandien matau, koks didelis – visomis prasmėmis – išlieka ir Algirdas Brazauskas.

Mindaugas Stakvilevičius, Šiauliai, 2012 09 09.

Reklama

Vienas atsakymas to “Algirdas Brazauskas”

  1. Monika said

    Vieną dieną ir apie Jus žmonės taip didžiai kalbės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: