Balandžio 2 d.

2016-04-02

Prieš 48 metus Maskvos universiteto fizikos fakultete turėjau daryti teorinės fizikos katedros seminarui pranešimą ” Bendrakovariantinės Kleino ir Gordono lygties dalelių pobūdžio sprendiniai” – tokia buvo mano sugalvotos disertacijos tema. Bet prieš dieną gavau telegramą, kad mirė Tėvukas. Buvome jau per Juozines visi keturi jo sūnūs atsisveikinę: žinojome, kad vėžys baigia sunaikinti plaučius.

Pasitariau su vadovu Jakovu Terleckiu, ką daryti. Jis patarė gintis. Paskolino pinigų lėktuvo bilietui, taksi nuvažiuoti į aerouostą iškart po gynimo vakare.

Nuskridau į Vilnių po vidurnakčio. Autobusų jau nėra, o taksistai pareikalavo trigubos kainos. Teko stoty palaukti rytinio autobuso. Nuvažiavau jais balandžio trečią priešpiet. Pasirodo, laidojimas buvo numatytas rytoj. Pavakariais pro Mergakalnį atėjo būrys – gal kokia 30 žmonių. Pasirodo, tai iš kariškių pasisamdę dengtą jų sunkvežimį, atvažiavo mano studentai. Fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius Petras Upermonas tai suorganizavo. Pernakvojo jie kluone. Pilna Simno bažnyčia buvo per gedulingas mišias.

Kai mane kas papeikia, kad pernelyg palankus būnu studentams, aš mintimis perbėgu tas laidotuves, šiltai prisimindamas žmones, su kuriais susiejau savo gyvenimą bent 60 metų….

                                         Supykau

Buvau savo sodyboj. Dirbau, tvarkiausi. Į autobusą Bazilionuose (ten – pradinė stotelė) nuėjau, nešinas dviem kibirėliais šviežios sulos, 18:50. Pagal tvarkaraštį autobusas pajuda 18:55. Likus eiti gal 15 m., autobusas išvažiavo 5 minutėm pralenkęs grafiką. Šaukiau, mojau – niekas nepadėjo. O reisas paskutinis. Ligi namų Šiauliuose dar 19 km; iki Bubių stotelės, dar 8 km. Supykau, kad man, 85 m. senukui teks patamsyje eiti. Palikęs sulą buvusiai mokyklos kolegei Irenai Varkalienei, patraukiau į Bubius. Nuėjus gal kilometrą, pravažiuojantis automobilis parvežė į Šiaulius. Vairuotojas matytas, bet taip ir neišmanau, kas jis. Sakė, kad ne pirmą kartą mane paveža… Apmaudu, kad po lapkričio priepuolio jau sunkiai beatpažįstu žmones.

Pirmas planas supykus – nueiti rytoj į dispiečerinę ir išsiaiškinti, kas taip negerai su keleiviu pasielgė. Bet netrukus persigalvojau: visi to reiso vairuotojai labai draugiški; mielai su jais pasikalbu, ir skundiku tikrai nebūsiu. Gal žmogui koks skubus reikalas buvo? Gal suklydo su laiku? Gal kas nuotaiką sugadino? Tikrai žinau: nekerštausiu…  Nekerštaučiau ir  gero žmogaus nepavėžėjimo atveju.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: