Skovagaliai, Stebuliai

Alytaus apskrities Simno valsčiaus Skovagalių kaime gimė, augo mano tėvai – Juozas (Juozapas) Stakvilevičius (1898 03 14) ir Paulina Juškauskaitė – Stakvilevičienė (1899 10 18). Iki tarpukario reformos trobesiai buvo išsidėstę palei Simno – Šventežerio vieškelį, o žemės sklypai (rėžiai) siekė nuo Marinkos kaimo prie Kalniškės girios vakaruose iki Pošnelės miško rytuose ar Babrauninkų – gal kokių trijų kilometrų ilgio. Po žemės reformos, kai perkėlė į vienkiemius, Skovagalius dar vadinome Sodžiuku. Kokia to kaimo istorija, dorai nežinau. Atrodo, ten jau nuo seno nebuvo dvaro valdos, o gyventojai – ne baudžiauninkai, ne kumečiai. Matyt, dėl to dalis jų – perdėtai išdidūs. Su dvaru Skovagalius sieja tik nuo Čerkausko kryžiaus iš vieškelio per Pošnelę į Kalesninkus ėjęs amžinai purvinas kelias – Dvarkelis. Pietuose, už Vartų kalno buvo Prygos dvaras, atsitvėręs nuo kaimo Dronyčia – taip pavadinta medžių ir krūmų juosta. O šiaurėje – Kavalčiukuose – dvaras priklausė Slavėnams. Po 1950 metų administracinės reformos radosi jau dveji Skovagaliai: pietinę kaimo dalį perdavė Lazdijų rajonui… Tą dalį, kurioje yra mano tėvų būklos. Šiaurinė Skovagalių dalis atiteko Alytui.

Po 1922 m. žemės reformos vietoj Prygos dvaro atsirado du kaimai – pietuose Pryga, šiaurėje Stebuliai – tokį vardą pasirinko jo naujakuriai. Šiaurinėje dalyje, prie Dronyčios, žemės sklypus paskyrė už Lietuvos nepriklausomybę kariavusiems Vincui Stravinskui, Pranui Gredeckai ir Juozui Stakvilevičiui. Vinco sklypą netrukus dėl nepriežiūros perdavė jo broliui Pranui; Pranas Gredecka sklypą perleido išsimokėtinai savo broliui Juozui. O mano tėvukas ūkininkavo darbščiai ir sėkmingai, laiku sumokėdamas ir išperkamuosius, ir paprastuosius žemės mokesčius. Ir dar vyriausiam sūnui Gediminui už mokymąsi Lazdijuose veikusiai Seinų gimnazijojai sumokėdavo.

Draugai. Priesaika

Kadangi Stebulių skovagališkiai jautėsi viršesniais nei kažkokie buvę dvariokai, pirmaisiais metais su artimiausiais pietiniais kaimynais tamprios draugystės nebuvo, tad aš draugaudavau tik su Skovagalių pusbroliais – Petro Juškausko ir Jono Stakvilevičiaus vaikais. Ir tik po antrų mokslo metų susiėjau su artimiausio kaimyno, gyvenusio pakeliui į mokyklą, vaikais: Neveckos Vytautu, Adele, Algimantu, Sigitu.

Ypač susidraugavau su vienmečiu Algimantu. Kartu į mokyklą nueidavom, kartu pareidavom, kartu žaisdavom. Vieną karo metų dieną mano mama pasakė, kad Algimantas susirgo džiova. Mama, nors mokyklos nebuvo lankiusi, buvo apsiskaičiusi, labai mėgo poeziją, mokėjo daug Kudirkos, Vaičaičio, Janonio eilėraščių. Kadangi jos Mindaugėlis irgi taikėsi į poetus, iš baimės, kad ir jis neužsikrėsčtų džiova, kaip jos numylėtiniai poetai, prašė manęs pas Neveckas daugiau neiti ir mažiau būti su Algimantu. Vis dėlto į mokyklą ir iš jos eidavom kartu. Bet… Vai kaip sunku po to „Bet“ rašyti… Tačiau privalau! Vieną 1943 metų pavasario dieną, kai nusilpęs Algimantas labai lėtai ėjo iš mokyklos, aš patraukiau sparčiu žingsniu. Jis atsilikdamas kvietė, kiek dar pajėgė, šaukė: „Mindaugai, Mindaugėli, palauk – aš nespėju! Nepalaukiau. Man – sveikam, stipriam, būsimam mokslininkui ar poetui – tokio paliegėlio kompanija netinka. Nenuėjo po tos dienos Algimantas daugiau į mokyklą. Netrukus jį palaidojo.

Tiek metų praėjo, bet lig šiol mane degina ta išdavystė. Ir ačiū tau, Algeli, kad tu visą gyvenimą padedi man savyje žmoniškumą tuo geliančiu prisiminimu palaikyti! Nepagailėjo likimas ir kitų mano artimiausių draugų: Vytautą Stakvilevičių užmušė per karą rasta mina; Antaną Mikulskį pakirto džiova; Juozas Krokininkas mirė nuo encefalito. O kai, jau besimokant Pagėgiuose, nužudė trečdalį mano klasiokų, po ilgų skausmingų apmąstymų pats sau daviau priesaiką: visą gyvenimą daryti tai, nuo ko žmonės būtų geresni, dvasingesni, laimingesni, kad jie nebūtų pikti, žiaurūs. Ir kaip aš neapkenčiu tų, į viršų per kitų galvas užkopusių, kurie per televiziją, radiją, spaudą, internetą vis pliaupia neapykantą, žiaurumą, generuoja priešus!

Ne iš karto radau veiksmingą tos priesaikos įgyvendinimo būdą. Aptikau atsitiktinai: dar studentas Maskvoje pastaruosius dvejus metus mokytojaudamas pajutau, kokią įtaigą turi mokytojas. Ir, prisimindamas, kokią įtaką mano dvasiniam augimui turėjo mano mielieji mokytojai, nutariau eiti jų keliu. Tuo tikslu dar studijuodamas sudariau programą: sukurti savyje patrauklaus, dvasingo dėstytojo, mokytojo įvaizdį. Tai dariau vis mokydamasis – fizikos, matematikos, visuomenės mokslų, poezijos, programavimo… Tai realizuodavau dėstytojaudamas, mokytojaudamas.

Sportas. Tuinylos

Pirmasis mano treneris buvo garnys. Taip, taip: ant mūsų senojo kluono gyvenęs gandras. Panorėjau, dar gerokai prieš mokyklą, ir aš, kaip jis, paskraidyti. Bet nei stogų skiedromis, nei lentelėmis modamas nepakildavau. Vis dėlto įgudau įsibėgėjęs taip pamoti tuščiomis rankomis, kad atsidurdavau ant maniežiaus dyselio, o vėliau ir perlėkdavau per jį. Pasinaudodavau – tai tik vėliau fizikos mokydamasis perpratau – impulso tvermės dėsniu. O kai kojomis pasispiri, dar aukščiau atsiduri. Taip tapau šuolininku – per garnį. Kur dabar Seimas, anksčiau buvo Jaunimo stadionas. Už jame per Lietuvos profsąjungų spartakiadą laimėtą trečią vietą aš ir tam garniui dėkingas.

Kitas mano, jau ketvirtoko, treneris buvo kalvis Vladas Tuinyla. Neseniai vedęs Marytę Jarmalaitę, apsigyveno mūsų stubos kambariuke, pasistatė už svirno kalvę. Prisimindamas kariuomenę, kurioje, matyt, pamėgo gimnastiką, jis tarp dviejų berželių pritaisė turniką. Ir jis, ir brolis Gediminas prisitraukdavo, „lauždavo mešką“, užmodavo ant viršaus. Sunkiai sekėsi man tas jų mokslas, bet įkirtau po intensyvaus rangymosi ir aš. Vėliau draugai, su kuriais žaisdavau, stebėjosi, iš kur tokios stiprios mano rankos…

Ar tik ne per tą sportą bent porai dešimtmečių įsivėliau į politiką? Mat, universitete kartu treniravosi ir lengvaatletis šuolininkas, būsimas juristas Michailas Gorbačiovas, su kuriuo 1953 metais, jau po Stalino mirties kartu važiuojant į Kaukazą, visą dieną kalbėtasi, kaip sudemokratinti partiją ir valdžią. Tiksliau: sklaidėsi jis, o aš tik linkčiodavau, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį. Važiavau aš tada uždarbiauti į Šiaurės Osetijos švino kasyklas, o jis – į Stavropolio kraštą dirbti traktorininku. Kaip po to nepadėti aukščiausią valstybės postą užėmusiam draugui, paskelbusiam apie jaunystėje prisvajotą valstybės pertvarką? Tik kažin ar padėjau?

Stebulių mokytojas Jonas Šerkšnas

Privalomą mokslą baigiau prieš karą. Penktą skyrių galėjau lankyti Simne. Bet mama neleido – per mažas, per toli, ypač kai laikai tokie neramūs. Dirbau, ką pajėgiau, namie. Ir patiko tai.

  1943 metų rudenį ėmiau mokytis Simne. Jau pirmą savaitę gavau niuksą per nugarą nuo stamboko miesčionies Albino. Niekas neužtarė, neužjautė – draugų ten neturėjau tada. Svajojau – atsiskaitysiu su Albinu, kai užaugsiu. Neteko: po pusantrų metų susidraugavau ir su juo, ir su jo jaunesniu broliu Antuku. Deja, jau baigusį gimnaziją Albiną nutrenkė žaibas. Po to niukso eidavau į nemielą Simną lėtai, o kartais ir visai nenueidavau…

  Rugsėjo antroj pusėj – maloni žinia – pradeda mokslus penktas skyrius su mokytoju. Jonu Šerkšnu Stebuliuose. Meilė ir Marytė pasakojo, kaip tas mokytojas pernai susiraukdavo, kai mokinė skaitydavo eilėraštį:

Šerkšno rūbais juos užklojo

žiemužėlė nejauki…“

  „Prie vokiečio“ Jono brolis buvo seniūnas, tad veikiausiai jis ir pasirūpino nauju – vietoj Bubnio – mokytoju, kuris, beje, tada neturėjo tam cenzo. Bet koks nuostabus buvo tas mokytojas! Viską jis mokėjo, viską žinojo, apie viską papasakodavo mums vaizdžiai, paaugliams suprantamai. Aš jį tiesiog mylėjau. Kai baigiau visus mokslus ir jau dirbau Šiauliuose, o jis Alytuje, pabendraudavome, daugiausia laiškais. Paskutinio laiško, gauto 1991 metams auštant, vienas sakinys: „Geras tu žmogus, Mindaugai.“ man ir brangus, ir jaudinantis, ir neužmirštamas – tai suvestinis mielo mokytojo pažymys man. Vėliau turėjau ir daugiau nuostabių mokytojų, kurie kiekvienas tuo žmonių skerdynių metu, užuot „griebęsis kardo, dantimis grieždams lyg žvėris įniršęs“ (V.Kudirka), mus mokė dvasingumo, intelektualumo, darbštumo, gerumo, padorumo. Dauguma jų nebuvo baigę universitetų, netgi mokytojų seminarijų, bet mūsų akyse jie pastebimai augo, tobulėjo. Tai M.Martišienė, J.Linkys Simne. Tai Ona Kelertaitė, Antanas Katilius, Jonas Greičius, Romualdas Kuzmickas Pagėgiuose. Laimingas, kad mane mokė tokie ar jiems panašūs mokytojai.

Penktokų klasė buvo didelė: į ją suėjo mokslus tęsiantys dviejų paskutinių laidų mokiniai. Ypač gabus, stebėtinai tikslus buvo 1942 metų laidos Vytautas Urmanavičius. Nesu pastebėjęs jį suklydus per pamokas ar žaidžiant kvadratą. Paskutinę mokslo dieną mus sujaudino įsimintina Mokytojo atsisveikinimo kalba, jo palinkėjimai užaugti padoriais žmonėmis, jo primygtinis siūlymas mums toliau mokytis. Deja, nepaklausė jo ir gabieji – Vytautas Urmanavičius, Jonas Stasiulevičius. O į ką tik atidarytą Simno progimnaziją su manim traukdavo „Balkiu“ pro Slavėno dvarą Kavalčiukuose iš Prygos Juozas Krokininkas, iš Skovagalių Algirdas Stakvilevičius ir Kunca . Kiti skovagališkiai – jų buvo daug – Juškauskų, Mažeikos, Tamošaičio, Gredeckos, Gudelevičiaus, Pilecko vaikai – senuoju vieškeliu.

Į Stebulius vėl

2016-11-16

Pamielytas* rankas, pagintas kojas

Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.

Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…

– Drauguži, juk mes augome kartu.

Tu – iš mietelių, kūdroj pamirkytų,

Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.

Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,

Mes – laimės gaudyt traukėm į miestus.

 

Po šitiek metų, rankom susilietę,

Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,

Dar pastovėkime, dar vienas kitą

Viltim pakurkim, meile netuščia.

Ir  paprašysiu aš Rytų apvaizdą

Sukeisti mums gyvenimus naujus,

Kai kibirkštys man bus akis apleidę,

Kai puvėsį kamienas tau pajus…

 

Pabūk žmogum, išeik jų keblų mokslą

Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.

Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,

Draugus nuo niekšų pasistenk atskirt…

O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,

Šakas platyn,  aukštyn skubėsiu mest.

Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:

Toli dairytis po gimtas žemes;

 

Pirman sutikti patekančią saulę,

Jos pranašų čiulbėtojus viliot,

Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;

Kad reikalingas, kad esu, – žinot.

 

Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,

Dar topoliu leisk žemėj pasiūbuot…

 

———

* Nuo darbų geliančias.

 

 

Mano mokykla

2016-11-11

Stebuliuose tada – iki 1945 metų liepos

Į mokyklą

Vyresnieji broliai mane anksti išmokė skaityti. Labiausiai patiko geografijos vadovėlis ir kalendorius. Iš jo įsitikinau, kad jeigu eilėraštis gražus, tai jį bus sukūręs Maironis. Pirmiausiai įstrigęs atminty – „Gimtinė“. Vakare perskaitęs, kitą rytą, kapodamas žagarus, jiems vis deklamavau: „Ten, kur Nemunas banguoja…“

1937 metų pavasarį po dieduko Vinco Juškausko laidotuvių mane praminė Pusėsesių. Mat aš, kažkaip nesuvokdamas padėties tragiškumo, pralinksminau gimines ir Skovagalių kaimo kaimynus savo apsiskaitymu, o, paklaustas, kiek man metų, atsakiau, dar švepluodamas, jog pusė šešių. Nors buvo kiek daugiau: liepą jau sueisią šešeri.

Į mokyklą tada priimdavo nuo septynerių metų – birželį į pirmą pirmojo skyriaus grupę, o  rudenį jau mokė antroje pirmojo skyriaus grupėje. Rudenį, matyt, giminių paraginta, mama pristatė mane Stebulių mokyklos mokytojui Baltrui Bubniui. Šis nuvedė mane į klasę, padavė knygą ir prašė paskaityti. Po to paklausė, kiek gausiu pridėjęs prie septynių aštuonis. Kai atsakiau, liepė parašyti raidę P. Paklausiau, kurią – didžiąją ar mažąją. Pasakė, kad bet kurią. Parašiau mažąją. Po šio egzamino mamą nudžiugino: ir priima, ir turėsim savo ministerį. Neatspėjo mokytojas: ministru netapau. Bet … net dviejų valstybių aukščiausios valdžios kėdėse – jų parlamentuose – pasėdėjau beveik aštuonerius metus.

Mokykloje

Gražus medinis namas su dviejų klasių kambariais. Dar kambarys tarnaitei, butas mokytojams Baltrui Bubniui ir Liudai Bubnienei. Erdvus, švarus, gyvulių neištryptas kiemas su kvadratui žaisti aikštele ir išeinama – čia berniukams, ten mergaitėmspietvakariniame kiemo kampe. Vešliai suaugusios eglutės žaliuoja apie kiemą. Patinka čia!

Augome keturi broliai. Aš – jauniausias. Visai nebendravęs su mergaitėm. O jų čia tiek daug. Ir visos daug gražesnės už mus, berniukus. Kažką žaidžiant, išsprūdus pilkei, pasakiau: „Tai padla.“ Jos į tai sureagavo abejone – ar pasakyti mokytojui, kad Mindaugas keikiasi? Kaip aš to išsigandau ir kaip apsidžiaugiau, kad nutarė dar neskųsti. Kažkurios pamokos pradžioje jos mokytojui Bubniui paskundė, kad per pertrauką kieme aš į jas mėčiau akmenukus.ir vieną užgavau. Mokytojas paklausė – ar tyčia aš taip dariau. Namie žodis „tyčia“ mus, vaikus, dažniausiai išgelbėdavo nuo tėvo bausmės, tad ir šį kartą aš ištariau tą „stebuklingą“ žodį. Mokytojas liepė atsistoti. Paskui patikslino, kad ne taip: reikia užlipus ant suolo sėdimosios dalies, kad visos matytų, ką su manim darys. Pasakęs „Mažas tai ir durnas“, plojo – ne skaudžiai, o veikiau meiliai, man delnu per užpakalį.

Iš pirmojo skyriaus (taip vadintos privalomos pradinės mokyklos klasės) nieko nemalonaus neprisimenu. O pasitenkinimus – bent tris: eilėraščius, iš knygų rašymą ir dainavimą. Mokytojas siūlydavo per pamoką ar namie išmokti kokį patikusį eilėraštį ir jį per skaitymo pamoką padeklamuoti. Aš tai dariau dažnai ir su pasitenkinimu. Pavyzdžiui, Maironio:

„Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tviskančių balų

Pro Punės kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų…

{…}

Kokių tarmių, kalbų, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų

Pro tavo vandenis neslinko…“

Arba iš namie prenumeruoto „Lietuvos ūkininko“: dėdės Anupro pajuokas – tėvams patarus:

„Nuo Jiezno į žiemių šoną

tankiai verda samagoną...:

Arba:

„Oi girios, girios šimtametės,

Augintos protėvių rimtų,

Kodėl į užsienius jūs lekiat?

Ko mainotės ant pinigų?“

Net pats, prisiklausęs suaugusių politikavimo ilgais žiemos vakarais apie vėl kylančių karų priežastis, sukūriau:

„Saulė miega; žvaigždės žiūri

Į nemigusius karius.

Kareivėliai mirti turi

Už prezidentų turtus….“

Pabendravęs su pirmokais, Bubnys užduoda jiems klasės darbą – kada skaičiavimą, kada iš knygų rašymą – ir pradeda bendrauti su trečiokais. Skaičiavau mikliai, tad paklausydavau ir mokytojo dialogo su vyresniais. Įdomu būdavo. Labai patikdavo ir klasėje, ir namie iš knygų rašymas. Perskaitai kelis žodžius, parašai, pataisai, kas suklysta. Ir koks pasitenkinimas, kai įsimeni ir perrašai visą sakinį! Greitu rašymu nepralenkiamas buvo mano pusbrolis Algirdas Stakvilevičius – būsimasis Verstaminų mokytojas, „Kirsnos“ kolūkio pirmininkas, Socialistinio darbo Didvyris: žiūrėk, dar pamokai nepasibaigus, jau stovi prie mokytojo stalo naujo sąsiuvinio pirkti.

Mokėmės ir šeštadieniais. Po trijų pamokų likdavome klasėse, tarp kurių pertvara būdavo atitraukta, ir sustoję dainuodavome, pritariant mokytojo smuikui. Visuomet pradėdavome nuo

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus –

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni. Ne!

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“

Smagiausia mums, berniukams, buvo linksmoji daina::

„Oi tu Kuodi, Kuodi, Kuodi,

Kodėl tavo ūsai juodi?

Tavo ūsai garbiniuoti

Ir nedailiai sušukuoti.

Ėjo Kuodis lauko arti,

Pasiėmė pypkę kartu.

Arė Kuodis prie kelelio,

Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo senis tuo keleliu,

Ėmė pypkę nuo kelmelio…“

Tai – mergaičių žodžiai.Mūsų – tik „Tumba, tumba…“ O priedainį „Vaililia, vaililia“ dainuodavom visi sutartinai. Kai priekiniai nenustygdavo vietoje, mokytojas drausdavo, smičiumi suduodamas per galvą. Neskaudžiai – ar stryko, ar vaikų gailėdamasis, bet  nujausdamas, kad nubaustieji po pamokos bus draugų pašiepiami: „Oho, koks mėlynas, už grūšią didesnis  guzas! Šauk gydyt Antaną Buzą.

Kitų trejų metų,su mokytoja Liuda Bubniene prisiminimai jau blankesni. Žinoma, būta ir smagaus, ir niūraus. Per imtynes su Tumyno Zenonu iškūlėm per siauro sportui koridoriaus langą. Per matematikos pamoką, kai ketvirtokai neįstengė išspręsti sąlyginio uždavinio, mokytoja pašaukė antroką Mindaugą į pagalbą. Jis pasakė pirmą klausimą: „Kiek dalių buvo parduota?“ Ir antrą: „Kiek litų teko vienai daliai?“ Trečio jau neatsimenu. Ketvirtą skyrių baigėme egzaminu. Per lietuvių kalbą žodžiu papasakojau apie Vaižgantą, nors ištrauktame biliete buvusi Vienuolio pavardė..

Klasiokai pradėjo tyčiotis, esą nusižiūrėjau mergaitę. Uždainuodavo: „Mindaugo Stasė į akėčias pilvą kasė“ Matyt, kvaileliai nežinojo, kad ji – man tik pusseserė.

Kieme mergaitės eina rateliu ir dainuoja:

„Tėvas mirė, sūnus liko,

Tėvo pypkė sūnui liko.

Liko pypkė ir cibukas

Ir tabako biskutukas.

Kitos žaidimų dainelės paimtos iš.vakarėlių arba Skovagalių Jaunimo salėje, arba Stebulių mokykloje – tokie buvę prieškario kultūros židiniai mano tėviškėje, kol net nebuvo sapnuota apie televiziją, internetą, mobiliakus.

Vienos pudrų aistruolės norams patenkinti jos vyras, būsimasis kolūkio pirmininkas, neturėdamas atliekamų pinigų, atseit, nudžiovė kitame kaime veršelį – tą Jaunimo salėje apdainuotą versiją ir kartojo mokinukės:

„Už teliuko skūrą juodą

Žydas dėžę pudrų duoda.“

Eidama žaidimo ratu, Petronėlė vis pasižiūrėdavo į mane, tartum klausdama: ar gražiai dainuoja, ar grakščiai žengia. Po egzaminų ji nusivedė mane į savo kiemą šalia mokyklos, aprodė išpuoselėtą darželį, savo kūrybą jame. O po savaitės, 1941 metų birželio 22 – pirmą karo dieną, kai nuo kulkų ir sviedinių drauge su mokytoju slėpėsi bulvių duobėje, ji buvo sudraskyta įmestos granatos. Žuvo ne tik Petronėlė, bet ir jos tėvas Vladas, ir mokytojas Bubnys. Našlėmis liko Petronėlės mama Paulina ir mokytoja Liuda –  mokytojauti ir auginti tais metais gimusį sūnelį.- būsimą chirurgą.