Mano mokykla

2016-11-11

Stebuliuose tada – iki 1945 metų liepos

Į mokyklą

Vyresnieji broliai mane anksti išmokė skaityti. Labiausiai patiko geografijos vadovėlis ir kalendorius. Iš jo įsitikinau, kad jeigu eilėraštis gražus, tai jį bus sukūręs Maironis. Pirmiausiai įstrigęs atminty – „Gimtinė“. Vakare perskaitęs, kitą rytą, kapodamas žagarus, jiems vis deklamavau: „Ten, kur Nemunas banguoja…“

1937 metų pavasarį po dieduko Vinco Juškausko laidotuvių mane praminė Pusėsesių. Mat aš, kažkaip nesuvokdamas padėties tragiškumo, pralinksminau gimines ir Skovagalių kaimo kaimynus savo apsiskaitymu, o, paklaustas, kiek man metų, atsakiau, dar švepluodamas, jog pusė šešių. Nors buvo kiek daugiau: liepą jau sueisią šešeri.

Į mokyklą tada priimdavo nuo septynerių metų – birželį į pirmą pirmojo skyriaus grupę, o  rudenį jau mokė antroje pirmojo skyriaus grupėje. Rudenį, matyt, giminių paraginta, mama pristatė mane Stebulių mokyklos mokytojui Baltrui Bubniui. Šis nuvedė mane į klasę, padavė knygą ir prašė paskaityti. Po to paklausė, kiek gausiu pridėjęs prie septynių aštuonis. Kai atsakiau, liepė parašyti raidę P. Paklausiau, kurią – didžiąją ar mažąją. Pasakė, kad bet kurią. Parašiau mažąją. Po šio egzamino mamą nudžiugino: ir priima, ir turėsim savo ministerį. Neatspėjo mokytojas: ministru netapau. Bet … net dviejų valstybių aukščiausios valdžios kėdėse – jų parlamentuose – pasėdėjau beveik aštuonerius metus.

Mokykloje

Gražus medinis namas su dviejų klasių kambariais. Dar kambarys tarnaitei, butas mokytojams Baltrui Bubniui ir Liudai Bubnienei. Erdvus, švarus, gyvulių neištryptas kiemas su kvadratui žaisti aikštele ir išeinama – čia berniukams, ten mergaitėmspietvakariniame kiemo kampe. Vešliai suaugusios eglutės žaliuoja apie kiemą. Patinka čia!

Augome keturi broliai. Aš – jauniausias. Visai nebendravęs su mergaitėm. O jų čia tiek daug. Ir visos daug gražesnės už mus, berniukus. Kažką žaidžiant, išsprūdus pilkei, pasakiau: „Tai padla.“ Jos į tai sureagavo abejone – ar pasakyti mokytojui, kad Mindaugas keikiasi? Kaip aš to išsigandau ir kaip apsidžiaugiau, kad nutarė dar neskųsti. Kažkurios pamokos pradžioje jos mokytojui Bubniui paskundė, kad per pertrauką kieme aš į jas mėčiau akmenukus.ir vieną užgavau. Mokytojas paklausė – ar tyčia aš taip dariau. Namie žodis „tyčia“ mus, vaikus, dažniausiai išgelbėdavo nuo tėvo bausmės, tad ir šį kartą aš ištariau tą „stebuklingą“ žodį. Mokytojas liepė atsistoti. Paskui patikslino, kad ne taip: reikia užlipus ant suolo sėdimosios dalies, kad visos matytų, ką su manim darys. Pasakęs „Mažas tai ir durnas“, plojo – ne skaudžiai, o veikiau meiliai, man delnu per užpakalį.

Iš pirmojo skyriaus (taip vadintos privalomos pradinės mokyklos klasės) nieko nemalonaus neprisimenu. O pasitenkinimus – bent tris: eilėraščius, iš knygų rašymą ir dainavimą. Mokytojas siūlydavo per pamoką ar namie išmokti kokį patikusį eilėraštį ir jį per skaitymo pamoką padeklamuoti. Aš tai dariau dažnai ir su pasitenkinimu. Pavyzdžiui, Maironio:

„Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tviskančių balų

Pro Punės kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų…

{…}

Kokių tarmių, kalbų, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų

Pro tavo vandenis neslinko…“

Arba iš namie prenumeruoto „Lietuvos ūkininko“: dėdės Anupro pajuokas – tėvams patarus:

„Nuo Jiezno į žiemių šoną

tankiai verda samagoną...:

Arba:

„Oi girios, girios šimtametės,

Augintos protėvių rimtų,

Kodėl į užsienius jūs lekiat?

Ko mainotės ant pinigų?“

Net pats, prisiklausęs suaugusių politikavimo ilgais žiemos vakarais apie vėl kylančių karų priežastis, sukūriau:

„Saulė miega; žvaigždės žiūri

Į nemigusius karius.

Kareivėliai mirti turi

Už prezidentų turtus….“

Pabendravęs su pirmokais, Bubnys užduoda jiems klasės darbą – kada skaičiavimą, kada iš knygų rašymą – ir pradeda bendrauti su trečiokais. Skaičiavau mikliai, tad paklausydavau ir mokytojo dialogo su vyresniais. Įdomu būdavo. Labai patikdavo ir klasėje, ir namie iš knygų rašymas. Perskaitai kelis žodžius, parašai, pataisai, kas suklysta. Ir koks pasitenkinimas, kai įsimeni ir perrašai visą sakinį! Greitu rašymu nepralenkiamas buvo mano pusbrolis Algirdas Stakvilevičius – būsimasis Verstaminų mokytojas, „Kirsnos“ kolūkio pirmininkas, Socialistinio darbo Didvyris: žiūrėk, dar pamokai nepasibaigus, jau stovi prie mokytojo stalo naujo sąsiuvinio pirkti.

Mokėmės ir šeštadieniais. Po trijų pamokų likdavome klasėse, tarp kurių pertvara būdavo atitraukta, ir sustoję dainuodavome, pritariant mokytojo smuikui. Visuomet pradėdavome nuo

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus –

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni. Ne!

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“

Smagiausia mums, berniukams, buvo linksmoji daina::

„Oi tu Kuodi, Kuodi, Kuodi,

Kodėl tavo ūsai juodi?

Tavo ūsai garbiniuoti

Ir nedailiai sušukuoti.

Ėjo Kuodis lauko arti,

Pasiėmė pypkę kartu.

Arė Kuodis prie kelelio,

Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo senis tuo keleliu,

Ėmė pypkę nuo kelmelio…“

Tai – mergaičių žodžiai.Mūsų – tik „Tumba, tumba…“ O priedainį „Vaililia, vaililia“ dainuodavom visi sutartinai. Kai priekiniai nenustygdavo vietoje, mokytojas drausdavo, smičiumi suduodamas per galvą. Neskaudžiai – ar stryko, ar vaikų gailėdamasis, bet  nujausdamas, kad nubaustieji po pamokos bus draugų pašiepiami: „Oho, koks mėlynas, už grūšią didesnis  guzas! Šauk gydyt Antaną Buzą.

Kitų trejų metų,su mokytoja Liuda Bubniene prisiminimai jau blankesni. Žinoma, būta ir smagaus, ir niūraus. Per imtynes su Tumyno Zenonu iškūlėm per siauro sportui koridoriaus langą. Per matematikos pamoką, kai ketvirtokai neįstengė išspręsti sąlyginio uždavinio, mokytoja pašaukė antroką Mindaugą į pagalbą. Jis pasakė pirmą klausimą: „Kiek dalių buvo parduota?“ Ir antrą: „Kiek litų teko vienai daliai?“ Trečio jau neatsimenu. Ketvirtą skyrių baigėme egzaminu. Per lietuvių kalbą žodžiu papasakojau apie Vaižgantą, nors ištrauktame biliete buvusi Vienuolio pavardė..

Klasiokai pradėjo tyčiotis, esą nusižiūrėjau mergaitę. Uždainuodavo: „Mindaugo Stasė į akėčias pilvą kasė“ Matyt, kvaileliai nežinojo, kad ji – man tik pusseserė.

Kieme mergaitės eina rateliu ir dainuoja:

„Tėvas mirė, sūnus liko,

Tėvo pypkė sūnui liko.

Liko pypkė ir cibukas

Ir tabako biskutukas.

Kitos žaidimų dainelės paimtos iš.vakarėlių arba Skovagalių Jaunimo salėje, arba Stebulių mokykloje – tokie buvę prieškario kultūros židiniai mano tėviškėje, kol net nebuvo sapnuota apie televiziją, internetą, mobiliakus.

Vienos pudrų aistruolės norams patenkinti jos vyras, būsimasis kolūkio pirmininkas, neturėdamas atliekamų pinigų, atseit, nudžiovė kitame kaime veršelį – tą Jaunimo salėje apdainuotą versiją ir kartojo mokinukės:

„Už teliuko skūrą juodą

Žydas dėžę pudrų duoda.“

Eidama žaidimo ratu, Petronėlė vis pasižiūrėdavo į mane, tartum klausdama: ar gražiai dainuoja, ar grakščiai žengia. Po egzaminų ji nusivedė mane į savo kiemą šalia mokyklos, aprodė išpuoselėtą darželį, savo kūrybą jame. O po savaitės, 1941 metų birželio 22 – pirmą karo dieną, kai nuo kulkų ir sviedinių drauge su mokytoju slėpėsi bulvių duobėje, ji buvo sudraskyta įmestos granatos. Žuvo ne tik Petronėlė, bet ir jos tėvas Vladas, ir mokytojas Bubnys. Našlėmis liko Petronėlės mama Paulina ir mokytoja Liuda –  mokytojauti ir auginti tais metais gimusį sūnelį.- būsimą chirurgą.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: