Į Stebulius vėl

2016-11-16

Pamielytas* rankas, pagintas kojas

Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.

Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…

– Drauguži, juk mes augome kartu.

Tu – iš mietelių, kūdroj pamirkytų,

Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.

Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,

Mes – laimės gaudyt traukėm į miestus.

Po šitiek metų, rankom susilietę,

Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,

Dar pastovėkime, dar vienas kitą

Viltim pakurkim, meile netuščia.

Ir  paprašysiu aš Rytų apvaizdą

Sukeisti mums gyvenimus naujus,

Kai kibirkštys man bus akis apleidę,

Kai puvėsį kamienas tau pajus…

Pabūk žmogum, išeik jų keblų mokslą

Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.

Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,

Draugus nuo niekšų pasistenk atskirt…

O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,

Šakas platyn,  aukštyn skubėsiu mest.

Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:

Toli dairytis po gimtas žemes;

Pirman sutikti patekančią saulę,

Jos pranašų čiulbėtojus viliot,

Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;

Kad reikalingas, kad esu, – žinot.

Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,

Dar topoliu leisk žemėj pasiūbuot…

 

———

* Nuo darbų geliančias.

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: