Mokytojas Šerkšnas

2016-11-21

Stebulių mokytojas Jonas Šerkšnas

Privalomą mokslą baigiau prieš karą. Penktą skyrių galėjau lankyti Simne. Bet mama neleido – per mažas, per toli, ypač kai laikai tokie neramūs. Dirbau, ką pajėgiau, namie. Ir patiko tai.

  1943 metų rudenį ėmiau mokytis Simne. Jau pirmą savaitę gavau niuksą per nugarą nuo stamboko miesčionies Albino. Niekas neužtarė, neužjautė – draugų ten neturėjau tada. Svajojau – atsiskaitysiu su Albinu, kai užaugsiu. Neteko: po pusantrų metų susidraugavau ir su juo, ir su jo jaunesniu broliu Antuku. Deja, jau baigusį gimnaziją Albiną nutrenkė žaibas. Po to niukso eidavau į nemielą Simną lėtai, o kartais ir visai nenueidavau…

  Rugsėjo antroj pusėj – maloni žinia – pradeda mokslus penktas skyrius su mokytoju. Jonu Šerkšnu Stebuliuose. Meilė ir Marytė pasakojo, kaip tas mokytojas pernai susiraukdavo, kai mokinė skaitydavo eilėraštį:

Šerkšno rūbais juos užklojo

žiemužėlė nejauki…“

  „Prie vokiečio“ Jono brolis buvo seniūnas, tad veikiausiai jis ir pasirūpino nauju – vietoj Bubnio – mokytoju, kuris, beje, tada neturėjo tam cenzo. Bet koks nuostabus buvo tas mokytojas! Viską jis mokėjo, viską žinojo, apie viską papasakodavo mums vaizdžiai, paaugliams suprantamai. Aš jį tiesiog mylėjau. Kai baigiau visus mokslus ir jau dirbau Šiauliuose, o jis Alytuje, pabendraudavome, daugiausia laiškais. Paskutinio laiško, gauto 1991 metams auštant, vienas sakinys: „Geras tu žmogus, Mindaugai.“ man ir brangus, ir jaudinantis, ir neužmirštamas – tai suvestinis mielo mokytojo pažymys man. Vėliau turėjau ir daugiau nuostabių mokytojų, kurie kiekvienas tuo žmonių skerdynių metu, užuot „griebęsis kardo, dantimis grieždams lyg žvėris įniršęs“ (V.Kudirka), mus mokė dvasingumo, intelektualumo, darbštumo, gerumo, padorumo. Dauguma jų nebuvo baigę universitetų, netgi mokytojų seminarijų, bet mūsų akyse jie pastebimai augo, tobulėjo. Tai M.Martišienė, J.Linkys Simne. Tai Ona Kelertaitė, Antanas Katilius, Jonas Greičius, Romualdas Kuzmickas Pagėgiuose. Laimingas, kad mane mokė tokie ar jiems panašūs mokytojai.

Penktokų klasė buvo didelė: į ją suėjo mokslus tęsiantys dviejų paskutinių laidų mokiniai. Ypač gabus, stebėtinai tikslus buvo 1942 metų laidos Vytautas Urmanavičius. Nesu pastebėjęs jį suklydus per pamokas ar žaidžiant kvadratą. Paskutinę mokslo dieną mus sujaudino įsimintina Mokytojo atsisveikinimo kalba, jo palinkėjimai užaugti padoriais žmonėmis, jo primygtinis siūlymas mums toliau mokytis. Deja, nepaklausė jo ir gabieji – Vytautas Urmanavičius, Jonas Stasiulevičius. O į ką tik atidarytą Simno progimnaziją su manim traukdavo „Balkiu“ pro Slavėno dvarą Kavalčiukuose iš Prygos Juozas Krokininkas, iš Skovagalių Algirdas Stakvilevičius ir Kunca . Kiti skovagališkiai – jų buvo daug – Juškauskų, Mažeikos, Tamošaičio, Gredeckos, Gudelevičiaus, Pilecko vaikai – senuoju vieškeliu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: