Mokytojas Jonas Šerkšnas

2016-11-21

Stebulių mokytojas Jonas Šerkšnas

Privalomą mokslą baigiau prieš karą. Penktą skyrių galėjau lankyti Simne. Bet mama neleido – per mažas, per toli, ypač kai laikai tokie neramūs. Dirbau, ką pajėgiau, namie. Ir patiko tai.

  1943 metų rudenį ėmiau mokytis Simne. Jau pirmą savaitę gavau niuksą per nugarą nuo stamboko miesčionies Albino. Niekas neužtarė, neužjautė – draugų ten neturėjau tada. Svajojau – atsiskaitysiu su Albinu, kai užaugsiu. Neteko: po pusantrų metų susidraugavau ir su juo, ir su jo jaunesniu broliu Antuku. Deja, jau baigusį gimnaziją Albiną nutrenkė žaibas. Po to niukso eidavau į nemielą Simną lėtai, o kartais ir visai nenueidavau…

  Rugsėjo antroj pusėj – maloni žinia: pradeda mokslus penktas skyrius su mokytoju Jonu Šerkšnu Stebuliuose. Meilė ir Marytė pasakojo, kaip tas mokytojas pernai  demonstratyviai susiraukdavo, kai mokinė skaitydavo eilėraštį:

Šerkšno rūbais juos užklojo

žiemužėlė nejauki…“

  „Prie vokiečio“ Jono brolis buvo seniūnas, tad veikiausiai jis ir pasirūpino nauju – vietoj Bubnio – mokytoju, kuris, beje, tada neturėjo tam cenzo. Bet koks nuostabus buvo tas mokytojas! Atrodė, viską jis mokėjo, viską žinojo, apie viską papasakodavo mums vaizdžiai, paaugliams suprantamai. Ne knygine, ne laikraštine, ne oficialiąją valdžių kalba jis su mumis bendravo. Beveik visoms temoms jis pateikdavo konkrečių, mums priimtinų pavyzdžių.

  Pamokos tema – vidurkis. Užuot sakęs jo apibrėžimą, mokytojas skaičiuoja: “Naktį buvo 4 laipsniai šilumos, rytą…“ Čia Marytė šūkteli iš vietos: “Septyni.“ O mokytojas: “Ne 7, o mažiau – oras dar neįšilo, ir yra tik 3 laipsniai. Vidurdienį 11, vakare – 10. Sudėję gaunam 28, ir, juos padaliję iš 4, apskaičiuojame, kad vidutinė tos paros temperatūra buvo 7 laipsniai.

  Ypač įsimintinos būdavo bažnyčios istorijos pamokos, apipintos ryškiais realaus gyvenimo epizodais. Pasakoja apie atnaujintos krikščionybės atmainos – liuteronų veržimąsi į pasienines Lietuvos sritis. Ir kaip buvo katalikų atsigriebta: lėmė aukštesnė garsaus kataliko iškalba. Nei to oratoriaus pavardės, nei tų iškalbų pavyzdžių, deja, jau neatsimenu.

  Savotiškai Mokytojas reaguodavo į klaidingus mokinių atsakymus. Patylėdavo, akimis parodydamas nuostabą ir nebyliai sakydamas: “Nagi pagalvok.“ Galvodavome ir prie lentos, ir suoluose, tempdami kolektyviai minčių grandinės grandis. Taip logiškai, o ne spėliodami, apčiuopdavome mokinio prie lentos skelbiamą teisingą atsakymą.  

  Po Stalingrado kautynių Mokytojas atvirai pareiškė savo nuomonę, kokios karo pabaigos jis laukia: bus nugalėta dabartinė Vokietijos valdžia, ateis ir pas mus kulturingieji anglai, amerikonai… Žinoma, niekas Mokytojo neįskundė už tokias ir panašias pranašystes.

Aš jį tiesiog mylėjau. Daug ką savo 62 metų pedagoginiam darbui jaučiuosi nejučiom perėmęs iš mokytojo Jono Šerkšno. Kai baigiau visus mokslus ir jau dirbau Šiauliuose, o jis Alytuje, pabendraudavome  laiškais. Mokytojo adresą sužinojau per aukštųjų mokyklų atstovų susitikimą su abiturientais iš miesto švietimo skyriaus darbuotojo – matyt, Jonas Šerkšnas tuomet dirbo miesto švietimo sistemoje. Tačiau, nors kelis kartus, būdamas Alytuje, užėjau tuo adresu, Mokytojo namie vis nebūdavo.

 Paskutinio laiško, gauto 1991 metams auštant, vienas sakinys: „Geras tu žmogus, Mindaugai.“ man ir brangus, ir jaudinantis, ir neužmirštamas – tai suvestinis mielo mokytojo pažymys man. Vėliau turėjau ir daugiau nuostabių mokytojų, kurie kiekvienas tuo žmonių skerdynių metu, užuot „griebęsis kardo, dantimis grieždams lyg žvėris įniršęs“ (V.Kudirka), mus mokė dvasingumo, intelektualumo, darbštumo, gerumo, padorumo. Dauguma jų nebuvo baigę universitetų, netgi mokytojų seminarijų, bet mūsų akyse jie pastebimai augo, tobulėjo. Tai M.Martišienė, J.Linkys Simne. Tai Ona Kelertaitė, Antanas Katilius, Jonas Greičius, Romualdas Kuzmickas Pagėgiuose. Laimingas, kad mane mokė tokie ar jiems panašūs mokytojai.

Penktokų klasė buvo didelė: į ją suėjo mokslus tęsiantys dviejų paskutinių laidų mokiniai. Ypač gabus, stebėtinai tikslus buvo 1942 metų laidos Vytautas Urmanavičius. Nesu pastebėjęs jį suklydus per pamokas ar žaidžiant kvadratą. Paskutinę mokslo dieną mus sujaudino įsimintina Mokytojo atsisveikinimo kalba, jo palinkėjimai užaugti padoriais žmonėmis, jo primygtinis siūlymas mums toliau mokytis. Deja, nepaklausė jo ir gabiausieji – Vytautas Urmanavičius, Jonas Stasiulevičius. O į ką tik atidarytą Simno progimnaziją su manim traukdavo „Balkiu“ pro Slavėno dvarą Kavalčiukuose: iš Prygos Juozas Krokininkas, iš Skovagalių Algirdas Stakvilevičius ir Kunca. Kiti skovagališkiai – jų buvo daug – Juškauskų, Mažeikos, Tamošaičio, Gredeckos, Gudelevičiaus, Pilecko vaikai – senuoju vieškeliu.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: