Skovagaliai. Stebuliai. Sportas

2016-11-23

Skovagaliai, Stebuliai

Alytaus apskrities Simno valsčiaus Skovagalių kaime gimė, augo mano tėvai – Juozas (Juozapas) Stakvilevičius (1898 03 14) ir Paulina Juškauskaitė – Stakvilevičienė (1899 10 18). Iki tarpukario reformos trobesiai buvo išsidėstę palei Simno – Šventežerio vieškelį, o žemės sklypai (rėžiai) siekė nuo Marinkos kaimo prie Kalniškės girios vakaruose iki Pošnelės miško rytuose ar Babrauninkų – gal kokių trijų kilometrų ilgio. Po žemės reformos, kai perkėlė į vienkiemius, Skovagalius dar vadinome Sodžiuku. Kokia to kaimo istorija, dorai nežinau. Atrodo, ten jau nuo seno nebuvo dvaro valdos, o gyventojai – ne baudžiauninkai, ne kumečiai. Matyt, dėl to dalis jų – perdėtai išdidūs. Su dvaru Skovagalius sieja tik nuo Čerkausko kryžiaus iš vieškelio per Pošnelę į Kalesninkus ėjęs amžinai purvinas kelias – Dvarkelis. Pietuose, už Vartų kalno buvo Prygos dvaras, atsitvėręs nuo kaimo Dronyčia – taip pavadinta medžių ir krūmų juosta. O šiaurėje – Kavalčiukuose – dvaras priklausė Slavėnams. Po 1950 metų administracinės reformos radosi jau dveji Skovagaliai: pietinę kaimo dalį perdavė Lazdijų rajonui… Tą dalį, kurioje yra mano tėvų būklos. Šiaurinė Skovagalių dalis atiteko Alytui.

Po 1922 m. žemės reformos vietoj Prygos dvaro atsirado du kaimai – pietuose Pryga, šiaurėje Stebuliai – tokį vardą pasirinko jo naujakuriai. Šiaurinėje dalyje, prie Dronyčios, žemės sklypus paskyrė už Lietuvos nepriklausomybę kariavusiems Vincui Stravinskui, Pranui Gredeckai ir Juozui Stakvilevičiui. Vinco sklypą netrukus dėl nepriežiūros perdavė jo broliui Pranui; Pranas Gredecka sklypą perleido išsimokėtinai savo broliui Juozui. O mano tėvukas ūkininkavo darbščiai ir sėkmingai, laiku sumokėdamas ir išperkamuosius, ir paprastuosius žemės mokesčius. Ir dar vyriausiam sūnui Gediminui už mokymąsi Lazdijuose veikusiai Seinų gimnazijojai sumokėdavo.

Draugai. Priesaika

Kadangi Stebulių skovagališkiai jautėsi viršesniais nei kažkokie buvę dvariokai, pirmaisiais metais su artimiausiais pietiniais kaimynais tamprios draugystės nebuvo, tad aš draugaudavau tik su Skovagalių pusbroliais – Petro Juškausko ir Jono Stakvilevičiaus vaikais. Ir tik po antrų mokslo metų susiėjau su artimiausio kaimyno, gyvenusio pakeliui į mokyklą, vaikais: Neveckos Vytautu, Adele, Algimantu, Sigitu.

Ypač susidraugavau su vienmečiu Algimantu. Kartu į mokyklą nueidavom, kartu pareidavom, kartu žaisdavom. Vieną karo metų dieną mano mama pasakė, kad Algimantas susirgo džiova. Mama, nors mokyklos nebuvo lankiusi, buvo apsiskaičiusi, labai mėgo poeziją, mokėjo daug Kudirkos, Vaičaičio, Janonio eilėraščių. Kadangi jos Mindaugėlis irgi taikėsi į poetus, iš baimės, kad ir jis neužsikrėsčtų džiova, kaip jos numylėtiniai poetai, prašė manęs pas Neveckas daugiau neiti ir mažiau būti su Algimantu. Vis dėlto į mokyklą ir iš jos eidavom kartu. Bet… Vai kaip sunku po to „Bet“ rašyti… Tačiau privalau! Vieną 1943 metų pavasario dieną, kai nusilpęs Algimantas labai lėtai ėjo iš mokyklos, aš patraukiau sparčiu žingsniu. Jis atsilikdamas kvietė, kiek dar pajėgė, šaukė: „Mindaugai, Mindaugėli, palauk – aš nespėju! Nepalaukiau. Man – sveikam, stipriam, būsimam mokslininkui ar poetui – tokio paliegėlio kompanija netinka. Nenuėjo po tos dienos Algimantas daugiau į mokyklą. Netrukus jį palaidojo.

Tiek metų praėjo, bet lig šiol mane degina ta išdavystė. Ir ačiū tau, Algeli, kad tu visą gyvenimą padedi man savyje žmoniškumą tuo geliančiu prisiminimu palaikyti! Nepagailėjo likimas ir kitų mano artimiausių draugų: Vytautą Stakvilevičių užmušė per karą rasta mina; Antaną Mikulskį pakirto džiova; Juozas Krokininkas mirė nuo encefalito. O kai, jau besimokant Pagėgiuose, nužudė trečdalį mano klasiokų, po ilgų skausmingų apmąstymų pats sau daviau priesaiką: visą gyvenimą daryti tai, nuo ko žmonės būtų geresni, dvasingesni, laimingesni, kad jie nebūtų pikti, žiaurūs. Ir kaip aš neapkenčiu tų, į viršų per kitų galvas užkopusių, kurie per televiziją, radiją, spaudą, internetą vis pliaupia neapykantą, žiaurumą, generuoja priešus!

Ne iš karto radau veiksmingą tos priesaikos įgyvendinimo būdą. Aptikau atsitiktinai: dar studentas Maskvoje pastaruosius dvejus metus mokytojaudamas pajutau, kokią įtaigą turi mokytojas. Ir, prisimindamas, kokią įtaką mano dvasiniam augimui turėjo mano mielieji mokytojai, nutariau eiti jų keliu. Tuo tikslu dar studijuodamas sudariau programą: sukurti savyje patrauklaus, dvasingo dėstytojo, mokytojo įvaizdį. Tai dariau vis mokydamasis – fizikos, matematikos, visuomenės mokslų, poezijos, programavimo… Tai realizuodavau dėstytojaudamas, mokytojaudamas.

Sportas. Tuinylos

Pirmasis mano treneris buvo garnys. Taip, taip: ant mūsų senojo kluono gyvenęs gandras. Panorėjau, dar gerokai prieš mokyklą, ir aš, kaip jis, paskraidyti. Bet nei stogų skiedromis, nei lentelėmis modamas nepakildavau. Vis dėlto įgudau įsibėgėjęs taip pamoti tuščiomis rankomis, kad atsidurdavau ant maniežiaus dyselio, o vėliau ir perlėkdavau per jį. Pasinaudodavau – tai tik vėliau fizikos mokydamasis perpratau – impulso tvermės dėsniu. O kai kojomis pasispiri, dar aukščiau atsiduri. Taip tapau šuolininku – per garnį. Kur dabar Seimas, anksčiau buvo Jaunimo stadionas. Už jame per Lietuvos profsąjungų spartakiadą laimėtą trečią vietą aš ir tam garniui dėkingas.

Kitas mano, jau ketvirtoko, treneris buvo kalvis Vladas Tuinyla. Neseniai vedęs Marytę Jarmalaitę, apsigyveno mūsų stubos kambariuke, pasistatė už svirno kalvę. Prisimindamas kariuomenę, kurioje, matyt, pamėgo gimnastiką, jis tarp dviejų berželių pritaisė turniką. Ir jis, ir brolis Gediminas prisitraukdavo, „lauždavo mešką“, užmodavo ant viršaus. Sunkiai sekėsi man tas jų mokslas, bet įkirtau po intensyvaus rangymosi ir aš. Vėliau draugai, su kuriais žaisdavau, stebėjosi, iš kur tokios stiprios mano rankos…

Ar tik ne per tą sportą bent porai dešimtmečių įsivėliau į politiką? Mat, universitete kartu treniravosi ir lengvaatletis šuolininkas, būsimas juristas Michailas Gorbačiovas, su kuriuo 1953 metais, jau po Stalino mirties kartu važiuojant į Kaukazą, visą dieną kalbėtasi, kaip sudemokratinti partiją ir valdžią. Tiksliau: sklaidėsi jis, o aš tik linkčiodavau, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį. Važiavau aš tada uždarbiauti į Šiaurės Osetijos švino kasyklas, o jis – į Stavropolio kraštą dirbti traktorininku. Kaip po to nepadėti aukščiausią valstybės postą užėmusiam draugui, paskelbusiam apie jaunystėje prisvajotą valstybės pertvarką? Tik kažin ar padėjau?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: