Pagėgiuose

2017-04-21

Reklama

Pagėgiai ir Simnas

2017-04-21

Tai Pagėgiai, tai Simnas

  Apsistojome gyventi vasarą po karo Pagėgių apskrities Berštininkų kaime – šalia asfaltuoto Klaipėdos – Tilžės plento ir Stoniškių geležinkelio stoties. Mama parinko vietą taip, kad jos mažiausiam – trylikos metų Mindaugėliui būtų paranku į už trijų kilometrų esančią Rukų progimnaziją keliauti. Tačiau Rukai mokinių nesuriko, ir teko vaikščioti į už trylikos kilometrų esančią Pagėgių gimnaziją. Atmušdavau kojas per tas bent penkias ėjimo valandas – ten ir atgal. Negerą nuomonę sudariau apie tuose kraštuose apsigyvenusius artimiausių apskričių žmones – nepriimdavo jie į savo vežimus, nors ir prašydavau. O dviračiu važiuoti, kad jį ir turėčiau, nedrąsu – pusė kelio mišku. Paveždavo tik retkarčiais pravažiuojantys kareivių sunkvežimiai.

Nemielos man buvo ir tos naujo krašto lygumos: nebuvo čia nieko panašaus į tėviškės Mergakalnį, Raudonkalnį, Sausabalę, Kraušių, Degesį… O ir pamokos gimnazijos ketvirtoje klasėje neįdomios – vis kartojimai, o naujo nedaug. Ir tokių artimų draugų, kaip tėviškėje, dar neįsigijau – po pamokų skubėdavau namo. Nors laiškais draugavau su Algirdu, Antanu, Juozu, to man nepakako – būti su jais norėjau. Žodžiu, įtikinau tėvus išleisti mane vėl mokytis Simne, apsigyvenant pas vyriausią mamos seserį tetą Veroniką. Gyveno ji Skovagaliuose ar hektaro ploto sode, susirentusi ten namelį. Mane ji priėmė, o iki gimnazijos kialiarisčia nukakdavau per gerą valandą. Pasirodo, draugai jau ir lygčių sistemas sprendė, ir Don Kichoto herojais gėrėjosi, ir… Taigi teko vytis, daugiausiai Mikulskiui Antanui padedant. Po mėnesio, kai matematikos mokytoja M.Martišienė, skaitė mūsų pavardes, kad pasakytume kontrolinio pažymį, Antanas net šūktelėjo, išgirdęs, kad man – penketas. Taigi, gal ne taip sėkmingai, kaip per matematiką, mokslo draugus pasivijau ir, progimnazijos ketverių klasių egzaminus šiaip taip išlaikęs, vėl grįžau pas tėvus.

Vieni okupantų 1941 m, pastatytė naują Simno mokyklos pastatą. Valdant kitiems okupantams, 1943 metais pradėjo ten veikti progimnazija, į kurios antrą klasę, patartas mielo Stebulių mokytojo Jono Šerkšno, išlaikiau stojamuosius egzaminus. Daug mūsų susirinko. Net dvi Sideraitės Albinos – Pirmoji ir Antroj – buvo. Visi netilpome, tad mokėmės dviem pamainom: miestiečiai ryte, kaimiečiai – popiet.

Nuostabus buvo mokyklos direktorius biologijos mokytojas Vaclovas Vaicekauskas. Nedidukas, akiniuotas, judrus, greitos reakcijos. Ir ūkio reikalus efektyviai tvarkė, ir su mokiniais artimai bendraudavo, ir prisitaikyti valdžioms nevengdavo – kad tik geriau būtų mokyklai, jos mokytojams, mokiniams. Atsimenu, per pamoką papasakojo, kaip jam teko, atgavus Vilniaus kraštą, ten mokytojauti. Sakė, vaikai neklausydavo. Tačiau tada mokinys Zbignevas pasakė, kad anas mokytojas neklaužadas tramdydavo bizūnu. Kitą dieną, jis tokį auklėjimą demonstratyviai pritaikęs būtent Zbignevui, ir kiti vaikai po to aprimo. Prie prūso jis mums aiškino, kad Darvino evoliucijos teorija nepasitvirtino, nes dabartiniai šunys tokie, kaip ir senovės egiptėnų piešiniuose ar mumijose. Prie ruso jis pateikdavo ir ryškių evoliucijos įrodymų.

Ypač gerbių šį Pedagogą, kad jis, ir pasikeitus valdžioms, sugebėjo apginti, išsaugoti Simno mokytojus. O tokių mokytojų, tikrų pedagogų, jis subūrė daug. Štai prisimenu mokytoją Martišienę. Stebėjau, kaip ji vis tobulėjo, mokydama mus algebros, geometrijos, gyvenimo patirties. Mielai prisimenu dainavimo ir kalbų mokytoją Karlonienę, vėliau dirbusią Marijampolės apskrityje, kitoje Palių pusėje. O mūsų klasės auklėtojas lituanistas Dainauskas. O jautrusis, gerasis lietuvių kalbos mokytojas Slavėnas. Kavalčiukų ir Skovagalių moterys jį geruoju Šimonėliu vadindavo. Pasakojo, kaip jis verkė, tremiamas į Sibirą. Už ką? Kad iš dvarininkų giminės? O stebėtinai liesas ambicingas rusų kalbos mokytojas Urnevičius (kokia graži, poetiška jo dukra Dalia!), vis susikertantis su ketvirtoku Bronium Gūževičium, demonstravusiu, kad jis ne prasčiau už mokytoją moka rusiškai…

Nuūžus frontui į vakarus, paaiškėjo, kad mokykla turi pati pasirūpinti malkomis. Ir tada direktorius su karinio parengimo mokytoju (pavardės neatsimenu) organizavo Kalniškės miške malkavimo stovyklą. Visi vyresnieji mokiniai privalėjo ten atidirbti, gyvendami girininkijos pastate, kad kiekviena klasės krosnis žiemą būtų karšta. O grįžę būsimieji artistai per mokyklos vakarą tarp kitų dainų užtraukė veikiausiai mokytojo Dainausko sudėliotą:

Vieną naktį, naktį baisią,

po kelias dešras suraitę,

vyrai raitėsi po šiaudus;

manė, bus gerai nusnaudus.

Bet staiga, o tu bjaurybe! –

tamsoje dvi akys žiba…“

Gal prieš pusšimtį metų Raseiniuose mokytojaujanti mano buvusi studentė fizikė pasakojo, kad ten gyvenantis pensininkas Vaclovas Vaicekauskas subūrė pagyvenusius įdomioms veikloms. Toks žmonėms, jų kultūrai atsidavęs buvo mūsų direktorius visą sąmoningą gyvenimą.

Mokytojas Antanas Katilius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos geometrijos mokytojas Antanas Katilius atrodė kaip pasakų nykštukas: nedidukas, dvišake vešlia juoda, vietomis šiek tiek žilstelėjusia barzda. Ir judrumas kaip vijurko. Mokė jis šeštoje gimnazijos klasėje geometrijos ir piešimo raiškiai, vaizdingai, išradingai. Negalėdavai jo nesuprasti. Po antros pamokos pakvietė jis mane prie lentos įrodyti teoremą: stačiojo trikampio statinis yra įžambinės ir to statinio projekcijos į įžambinę geometrinis vidurkis. Įrodžiau savaip. Tada jis pasakė: „Malonu matyti, kad jūs esate tokios geros nuomonės apie matematiką“. Ne „tu“, o „jūs“ dar pagilino pagyrimą. Po to pagyrimo su malonumu spręsdavau ir bendras namų užduotis, ir tuos uždavinius, kuriuos jis man papildomai pamesdavo. Draugais mes tapome visam gyvenimui.

Prieš karą baigęs, atrodo, melioracijos technikumą, jis su geometrija žaidė savo ir mūsų malonumui. Matydavom, kaip jis sugauna vis ko nors ryškaus, kad per tai mums giliau įstrigtų dėsningumai. O kiek juokingų – gal tikrų, o gal jo sukurtų – epizodų jis pripasakodavo, paryškindamas tuo teoremas, lemas, sprendimo kelius. O išradingumas jo buvo stebėtinas. Ne tik matematinis. Kartą per mėnesį jis gyvai pasakodavo salėje susirinkusiems vyresniems gimnazistams apie svarbiausius pasaulio įvykius. Rašydavo į „Pagėgių balsą“ humoreskas, feljetonais išjuokdamas apskrities negerovių kaltininkus, kurdavo eilėraščius, dainuodavo duetu su aukštaūgiu mokytoju Jaronimu Ragausku.

Mūsų klasė, vadovaujama auklėtojo Romualdo Kuzmicko, parengė Čiurlionytės vodevilį „ Kuprotas oželis“. O mokyklos vakarėlio pertraukomis dainavo A.Katiliaus nelegaliai sukurtus kupletus, pašiepiančius kai kuriuos vyresnius gimnazistus.

Rudenėlis kai atėjo, Juozo meilė prasidėjo.

Jam kažkas į akį krito, net prarado apetitą.

Tapo nemalonu niekas, plonas liko tartum sliekas…“

Arba:

Žavi ji ne tik moksleivius, bet ir šiaip sau pakeleivius.

Ada kas nesižavėtų, tas širdies gal neturėtų…“

Atsimenu jo organizuotą pažintinę mokinių ekskursiją – pėsčiomis kelionę į Rambyną. Ten jis tiek daug pripasakojo apie tą Lietuvos šventovę. Ir užtraukė (pats gi kilęs nuo Marijampolės) jo mėgstamą:

Kur Šatrija, Rambynas, kur Minija srauni,

gražioj žemaičių žemėj mes augome jauni.“

Organizavo neklaužadų gimnazistų „Teismą“. Teisėjas – Katilius, tarėjos biologė Smilkutė, istorikė Grigaitytė. Prokuroras aštuntokas Stonys, advokatas šeštokas Zybartas. Girtuoklį, sukčių, tinginį vaidino atitinkamas pravardes gavę mokiniai. Aš, tapęs Storžieviu, kūriau nemandagų grubijoną. Kaltinamas neatsistojau kalbėti, kol nebuvau sargų, teisėjui paliepus, pakeltas. Į kaltinimą, kam mokykloje nenusiimu kepurės (ir teisme – su ja) atsakiau, kad nenoriu tapti per sušalusią galvą durnium. Tarėja M.Grigaitytė paklausė, ar esu bent vieną kvailį matęs. Atsakiau, kad esu. Tada prašė patikslinti, ar buvo jis su kepure. Kai atsakiau, ištiesęs jos link ranką, kad tai buvo moteris, blykstelėjo raudoniu abiejų tarėjų veidai… Per kitos savaitės geometriją mokytojas patarė man ypač rimtai mokytis istorijos…

Liūdėjau, kad Mokytojas išvažiavo mokslo metų vidury iš Pagėgių. Bet studijuodamas ir jau dirbdamas Šiauliuose, aplankydavau gausią Katilių šeimą, įsikūrusią Kauno Fredos Botanikos gatvės 12 name. Kartais ir su nakvyne Ir būtinai pavaišindavo savo gamybos vyneliu, savo sodo vaisiais. Neatsimenu dabar, kuriais metais nesulaukiau Jo atsakymo į naujametį sveikinimą. Po pusmečio jo žmona parašė, kad mirė, sirgęs skausmingu odos vėžiu.Rašė, kad aš jam buvau beveik šeimos narys. O šeima jo didelė – aštuoni vaikai.

Likimas mane komandiravo pedagoginiam darbui. Dažnai pagaunu save pamėgdžiojantį mokytojo Antano Katiliaus manieras. 

Rūškanos

2017-04-09

Rūškanos

Balandis atnešė man rūškaną. Ne oro, o nuotaikos.

Balandžio pirmoji. Šeštadienis. Dešimta valanda. Gal dvylika žmonių pietiniame rajone pusvalandį laukia Kelmės pusėn važiuojančio autobuso. Nesulaukia. Paskambinus į stotį, sužinota, kad išvakarėse be jokių iš anksto perspėjančių skelbimų pakeistas priemiestinių autobusų tvarkaraštis. Dar gražiau: nors stoties tvarkaraščių lentoje parašyta, kad kitas autobusas važiuoja 11 val. 20 min., nebuvo ir to – mat per skubėjimą užmiršta parašyti, kad šeštadieniais nevažiuoja… Ir pagalvoji tada: ne tiek žmonių gerovei, kiek pelnui jie tarnauja..,

Balandžio septintoji. Tik tą mėnesio dieną galima telefonu užsiregistruoti pas ausų gydytoją klausos aparatui gauti. Nuo pusės aštuonių pradėjęs po keturiasdešimt minučių prisiskambinau. Pasakė, kad talonų jau nėra, o kitas registravimas bus gegužės dvyliktą dieną.Kodėl taip? Gydytojų Lietuvoje stinga, nes išvyksta į ten, kur geriau? O gal šitaip skatinama į privačiuosius kreiptis?

Pratęsti kapitalizmo grimasų aprašymus? Pavyzdžiui, pasamprotauti, kodėl JAV sparnuotomis raketomis bombordavo suverenią Siriją? Atseit, žiaurusis Asadas, o ne „nuosaikieji“ teroristai, nuodijo savo šalies gyventojus? O gal prisiminti, kaip po kapitalizmo sargininių melo: atseit, Vietnamą skalaujančioje  įlankoje vietnamiečiai apšaudė JAV karo laivą, pastarųjų kariauna išžudė milijonus vietnamiečių, išnuodijo jų laukus? Ar priminti Irako okupavimą, jo prezidento nužudymą, kad sunaikintų cheminį ir biologinį ginklą, kurio, pasirodo, ten nebuvo?.Užteks: ir be rašto, ir be tautinės televizijos klausymo mes tas sugadintas nuotaikas kaskart patiriame.

O naktie, užgulus mano langą,

su tavim ir aš tamsus daraus.

Būtų šventa, vaikiška ir lengva,

susapnavus dar ką nors švaraus.“

(Just. Marcinkevičius)

Tėvukas

2017-04-04

Balandžio ketvirtoji

Prieš 49 metus balandžio 2 dienos vakare turėjau pristatyti savo disertaciją Maskvos universiteto teorinės fizikos katedrai, kad gaučiau sutikimą ją ginti Vilniaus universitete. Bet balandžio pirmą dieną gavau telegramą, kad mirė tėvukas. Paskambinau savo vadovui profesoriaui Jakovui Terleckiui. Jis patarė neišvažiuoti neapsigynus. Paskolino ir pinigų lėktuvo bilietui, o Maskvoje pasilikęs buvęs bendrakursis ir bendradarbis ŠPI institute matematikas Algirdas Paplauskas – apmokėjimui taksistui, vešiančiam po gynimo į aerouostą. Apsigyniau sėkmingai – pripažino, kad darbas originalus ir kvalifikuotas. Atskridau į Vilnių naktį. Tačiau čionykščiai taksistai paprašė trigubos kainos už nuvežimą į Simną. Tiek neturėdamas, laukiau pirmo rytinio autobuso. Taigi balandžio trečią apie dešimtą valandą buvau Stebuliuose. Pasirodo, laidotuvės būsią rytoj.

Po pietų nuo Degėsio atėjo gal dvidešimt Šiaulių pedagoginio instituto studentų fizikų. Pasirodo, fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius trečiakursis Petras Upermonas surinko pageidaujančius važiuoti studentus. Pasamdę kariškių dengtą sunkvežimį, kartu su mano šeima atvažiavo naujai tiesiamu vieškeliu iki Truskos sodybos. Ten jie užklimpo ir išlipę paskutinį kilometrą atėjo. Kaip apsidžiaugiau aš, broliai, mama! Kaip nustebo kaimiečiai! Kai man kartais papriekaištaudavo, kad būnu pernelyg artimas studentams, aš vis prisimindavau tos dienos nuotaiką. Ir tik šiltai prisimenu po kariuomenės iš Vilniaus universiteto į ŠPI perėjusį Petrą, ir puikias laidotuvių nuotraukas išdalinusį Antaną Onaitį. Beje, per skirstymą 1969 metais jis, baisogališkis, pasirinko Šventežerio mokyklą Ten, Dzūkijoje, jis ir pasiliko. Kaip gražiai dzūkuoja, to net nejausdamas!

Iš Stebulių Skovagalių kaimu iki Stakvilevičių būklų karstą nešė kaimiečiai, o paskui į Simną nuvežė Stebulių kolūkio sunkvežimiu. Pirmininkas Švirinas pasistengė, kad vežanti kolūkio dailidę ir račių mašina būtų tinkamai rituališkai papuošta. Ir niekam neužkliuvo, kad visi palydintys paskui karstą suėjo į bažnyčią, į atsisveikinimo mišias.

Dar nėjau į mokyklą, kai tėvuką pasodino į Alytaus kalėjimą. Mat per kažkokį vakarėlį Stebulių mokykloje susimušė buvę nedvariškiai Skovagalių ir buvę dvariškiai Seiminiškių vyrai. Gavo mėnesį kalėti, kad per tas muštynes, gindamas brolį Motiejų, sužalojo Jurgį Žiurinską. Po trisdešimt metų, kai tėvukas susirgo plaučių vėžiu, jį vis aplankydavo už dviejų ar trijų kilometrų gyvenantis Jurgis Žiurinskas. Ir dabar Simno kapinėse jie guli netoliese.