Rūškanos

Rūškanos

Balandis atnešė man rūškaną. Ne oro, o nuotaikos.

Balandžio pirmoji. Šeštadienis. Dešimta valanda. Gal dvylika žmonių pietiniame rajone pusvalandį laukia Kelmės pusėn važiuojančio autobuso. Nesulaukia. Paskambinus į stotį, sužinota, kad išvakarėse be jokių iš anksto perspėjančių skelbimų pakeistas priemiestinių autobusų tvarkaraštis. Dar gražiau: nors stoties tvarkaraščių lentoje parašyta, kad kitas autobusas važiuoja 11 val. 20 min., nebuvo ir to – mat per skubėjimą užmiršta parašyti, kad šeštadieniais nevažiuoja… Ir pagalvoji tada: ne tiek žmonių gerovei, kiek pelnui jie tarnauja..,

Balandžio septintoji. Tik tą mėnesio dieną galima telefonu užsiregistruoti pas ausų gydytoją klausos aparatui gauti. Nuo pusės aštuonių pradėjęs po keturiasdešimt minučių prisiskambinau. Pasakė, kad talonų jau nėra, o kitas registravimas bus gegužės dvyliktą dieną.Kodėl taip? Gydytojų Lietuvoje stinga, nes išvyksta į ten, kur geriau? O gal šitaip skatinama į privačiuosius kreiptis?

Pratęsti kapitalizmo grimasų aprašymus? Pavyzdžiui, pasamprotauti, kodėl JAV sparnuotomis raketomis bombordavo suverenią Siriją? Atseit, žiaurusis Asadas, o ne „nuosaikieji“ teroristai, nuodijo savo šalies gyventojus? O gal prisiminti, kaip po kapitalizmo sargininių melo: atseit, Vietnamą skalaujančioje  įlankoje vietnamiečiai apšaudė JAV karo laivą, pastarųjų kariauna išžudė milijonus vietnamiečių, išnuodijo jų laukus? Ar priminti Irako okupavimą, jo prezidento nužudymą, kad sunaikintų cheminį ir biologinį ginklą, kurio, pasirodo, ten nebuvo?.Užteks: ir be rašto, ir be tautinės televizijos klausymo mes tas sugadintas nuotaikas kaskart patiriame.

„O naktie, užgulus mano langą,

su tavim ir aš tamsus daraus.

Būtų šventa, vaikiška ir lengva,

susapnavus dar ką nors švaraus.“

(Just. Marcinkevičius)