Pagėgiai ir Simnas

2017-04-21

Tai Pagėgiai, tai Simnas

  Apsistojome gyventi vasarą po karo Pagėgių apskrities Berštininkų kaime – šalia asfaltuoto Klaipėdos – Tilžės plento ir Stoniškių geležinkelio stoties. Mama parinko vietą taip, kad jos mažiausiam – trylikos metų Mindaugėliui būtų paranku į už trijų kilometrų esančią Rukų progimnaziją keliauti. Tačiau Rukai mokinių nesuriko, ir teko vaikščioti į už trylikos kilometrų esančią Pagėgių gimnaziją. Atmušdavau kojas per tas bent penkias ėjimo valandas – ten ir atgal. Negerą nuomonę sudariau apie tuose kraštuose apsigyvenusius artimiausių apskričių žmones – nepriimdavo jie į savo vežimus, nors ir prašydavau. O dviračiu važiuoti, kad jį ir turėčiau, nedrąsu – pusė kelio mišku. Paveždavo tik retkarčiais pravažiuojantys kareivių sunkvežimiai.

Nemielos man buvo ir tos naujo krašto lygumos: nebuvo čia nieko panašaus į tėviškės Mergakalnį, Raudonkalnį, Sausabalę, Kraušių, Degesį… O ir pamokos gimnazijos ketvirtoje klasėje neįdomios – vis kartojimai, o naujo nedaug. Ir tokių artimų draugų, kaip tėviškėje, dar neįsigijau – po pamokų skubėdavau namo. Nors laiškais draugavau su Algirdu, Antanu, Juozu, to man nepakako – būti su jais norėjau. Žodžiu, įtikinau tėvus išleisti mane vėl mokytis Simne, apsigyvenant pas vyriausią mamos seserį tetą Veroniką. Gyveno ji Skovagaliuose ar hektaro ploto sode, susirentusi ten namelį. Mane ji priėmė, o iki gimnazijos kialiarisčia nukakdavau per gerą valandą. Pasirodo, draugai jau ir lygčių sistemas sprendė, ir Don Kichoto herojais gėrėjosi, ir… Taigi teko vytis, daugiausiai Mikulskiui Antanui padedant. Po mėnesio, kai matematikos mokytoja M.Martišienė, skaitė mūsų pavardes, kad pasakytume kontrolinio pažymį, Antanas net šūktelėjo, išgirdęs, kad man – penketas. Taigi, gal ne taip sėkmingai, kaip per matematiką, mokslo draugus pasivijau ir, progimnazijos ketverių klasių egzaminus šiaip taip išlaikęs, vėl grįžau pas tėvus.

Vieni okupantų 1941 m, pastatytė naują Simno mokyklos pastatą. Valdant kitiems okupantams, 1943 metais pradėjo ten veikti progimnazija, į kurios antrą klasę, patartas mielo Stebulių mokytojo Jono Šerkšno, išlaikiau stojamuosius egzaminus. Daug mūsų susirinko. Net dvi Sideraitės Albinos – Pirmoji ir Antroj – buvo. Visi netilpome, tad mokėmės dviem pamainom: miestiečiai ryte, kaimiečiai – popiet.

Nuostabus buvo mokyklos direktorius biologijos mokytojas Vaclovas Vaicekauskas. Nedidukas, akiniuotas, judrus, greitos reakcijos. Ir ūkio reikalus efektyviai tvarkė, ir su mokiniais artimai bendraudavo, ir prisitaikyti valdžioms nevengdavo – kad tik geriau būtų mokyklai, jos mokytojams, mokiniams. Atsimenu, per pamoką papasakojo, kaip jam teko, atgavus Vilniaus kraštą, ten mokytojauti. Sakė, vaikai neklausydavo. Tačiau tada mokinys Zbignevas pasakė, kad anas mokytojas neklaužadas tramdydavo bizūnu. Kitą dieną, jis tokį auklėjimą demonstratyviai pritaikęs būtent Zbignevui, ir kiti vaikai po to aprimo. Prie prūso jis mums aiškino, kad Darvino evoliucijos teorija nepasitvirtino, nes dabartiniai šunys tokie, kaip ir senovės egiptėnų piešiniuose ar mumijose. Prie ruso jis pateikdavo ir ryškių evoliucijos įrodymų.

Ypač gerbių šį Pedagogą, kad jis, ir pasikeitus valdžioms, sugebėjo apginti, išsaugoti Simno mokytojus. O tokių mokytojų, tikrų pedagogų, jis subūrė daug. Štai prisimenu mokytoją Martišienę. Stebėjau, kaip ji vis tobulėjo, mokydama mus algebros, geometrijos, gyvenimo patirties. Mielai prisimenu dainavimo ir kalbų mokytoją Karlonienę, vėliau dirbusią Marijampolės apskrityje, kitoje Palių pusėje. O mūsų klasės auklėtojas lituanistas Dainauskas. O jautrusis, gerasis lietuvių kalbos mokytojas Slavėnas. Kavalčiukų ir Skovagalių moterys jį geruoju Šimonėliu vadindavo. Pasakojo, kaip jis verkė, tremiamas į Sibirą. Už ką? Kad iš dvarininkų giminės? O stebėtinai liesas ambicingas rusų kalbos mokytojas Urnevičius (kokia graži, poetiška jo dukra Dalia!), vis susikertantis su ketvirtoku Bronium Gūževičium, demonstravusiu, kad jis ne prasčiau už mokytoją moka rusiškai…

Nuūžus frontui į vakarus, paaiškėjo, kad mokykla turi pati pasirūpinti malkomis. Ir tada direktorius su karinio parengimo mokytoju (pavardės neatsimenu) organizavo Kalniškės miške malkavimo stovyklą. Visi vyresnieji mokiniai privalėjo ten atidirbti, gyvendami girininkijos pastate, kad kiekviena klasės krosnis žiemą būtų karšta. O grįžę būsimieji artistai per mokyklos vakarą tarp kitų dainų užtraukė veikiausiai mokytojo Dainausko sudėliotą:

Vieną naktį, naktį baisią,

po kelias dešras suraitę,

vyrai raitėsi po šiaudus;

manė, bus gerai nusnaudus.

Bet staiga, o tu bjaurybe! –

tamsoje dvi akys žiba…“

Gal prieš pusšimtį metų Raseiniuose mokytojaujanti mano buvusi studentė fizikė pasakojo, kad ten gyvenantis pensininkas Vaclovas Vaicekauskas subūrė pagyvenusius įdomioms veikloms. Toks žmonėms, jų kultūrai atsidavęs buvo mūsų direktorius visą sąmoningą gyvenimą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: