Pagėgių mokytojai

Istorijos ir geografijos ketvirtoj (šiuolaikiškai – aštuntoj progimnazijos) ir vėlesnėse gimnazijos klasėse mokė Marija Grigaitytė. Vaikydavo mus, pašaukusi prie klasės žemėlapio, po valstybes, sostines, datas, karus, perversmus, koalicijas. Kaip jai sutilpdavo galvoj tokia faktų gausybė?! Atvyko į Pagėgius, atrodo, iš Vilkaviškio. Sprendžiu apie tai, prisimindamas jos pokalbius per pirmąsias pamokas su bendraklasiu Kostu, kilusiu iš Vilkaviškio. Buvo labai senmergiškai ir karingai nusiteikusi prieš vyrus. Užkliuvo per tai net ir vienas prancūzų politikas – kad jo pavardė tokia šlykšti – Galifė. Mat per karą ir po jo dominavo tokio pavadinimo patogiai apmaunamos auliniais batais didelių kišenių kelnės. Faktus, medžiagą pateikdavo sausai, niekada neišduodama asmeninės nuomonės.

Kartą šeštoje klasėje per pertrauką prieš istorijos pamoką parašiau ant lentos Mariechen ir užmiršau nutrinti. Pamokai įpusėjus ji, tai pamačiusi, grėsmingai sušuko: „Kas tai parašė?“ Atsakymo nebuvo. Tada ji prie lentos iškvietė klasės seniūnę Ievą. Ji manęs neišdavė. Tada ir prasidėjo visą likusią pamokos dalį trukęs Ievutės geografijos egzaminas, pasibaigęs seniūnės triumfu. Neatsimenu, ar susipratau tada atsiprašyti mielos Ievutės. Jei ne, atsiprašau ir Ievutės, ir Mokytojos bent dabar… Tuo labiau, kad berods 1949 metais „Tiesoje“ radome straipsnį, kuriame demaskuojama „atsiprašant, mokytoja Grigaitytė Marija“. Kam ir už ką užkliuvo mūsų griežtoji mokytoja, taip ir nesužinojome. Ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, Marijos Grigaitytės Pagėgių Donelaičio gimnazijoje jau nebuvo.

Auklėtojas

2017-05-02

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai

Auklėtojas Romualdas Kuzmickas

Penktos gimnazijos klsės nelankiau: gyvenau su mokytojais – broliu Gediminu ir broliene Nijole Pagėgių apskrities Krauleileidžių mokykloje. Pats pasimokęs, čia mokytojavusių Nijolės ir Gedimino kiek pamokytas iš tų dalykų, kurių vadovėlių neturėjome, eksternu Pagėgiuose išlaikiau egzaminus už penktąją klasę. Ne viską mokėjau pakankamai, bet atsvėrė penketai, gauti už lietuvių kalbą ir matematiką raštu.

Gimnazijai tada jau vadovavo Jonas Greičius, surinkęs nuostabų mokytojų kolektyvą ir įkūręs perteklinėse mokyklos klasėse bendrabutį. Ten ir aš apsigyvenau.

Buvo tada jau net du mokytojai su aukštuoju išsilavinimu:universitete lietuvių kalbą baigęs Jonas Greičius ir jo žmonos brolis Romualdas Kuzmickas – šeštosios klasės auklėtojas ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas. Buvo dar nevedęs, su savotišku požiūriu į dailiąją lytį…

Neįprastai pasirodė jo pamokos pirmą mėnesį. Kam nors pavesdavo skaityti Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ skyrelį, kad po to panagrinėtume parašytą. Taip nejučiom mums įdiegė meilę nuostabiai poemai, apskritai poezijai ir, žinoma, pačiai Poetei, su kuria – tai po daug metų sužinojau – kartu studijavo ir Jonas Greičius.

Neišdildomą įspųdį paliko jo pamokos apie Vakarų Europos klasikus, ypač Ruso, Gėtę, Šilerį, Baironą, kurių kūrinių, deja, išskyrus „Faustą“, nebuvo iš kur skaityti. Bet rašinius apie jų kūrybą ir požiūrius rašėme. Mano klasės darbą apie Ruso požiūrį į civilizacijos skubotą vystymąsi ir spartaus technikos diegimo neigiamą poveikį žmogui mokytojas net perskaitė klasėje… Neatsisakau tos filosofo minties ir dabar, stebėdamas, kaip žiauriai žmonių sąmonės, moralės evoliucija atsilieka nuo technologijos šuolių.

Jautėme, kaip profesionaliai ir su pagarba teikė Puškiną, Lermontovą, dramaturgą Arkadijų Ostrovskį, Tolstojų, Gorkį, Šolochovą. Ir kaip – per jėgą – su jam anksčiau nepažįstamu Karamzinu, Fonvyzinu, kitais neklasikais…

Ragindavo, kai kur gauname klasikų kūrinių, skaityti, skaityti. Man pasisekė, kad mūsų klasėje mokėsi Algirdas Survila, turintis tėvo gausią klasikų knygų kolekciją. Ypač užsiskaitydavau Lermontovu. Jo mažne valandos ilgio poemą „Mcyri“ atsimenu beveik pažodžiui ligšiol. Nepamenu, iš kur bendrabutiškiai gavome M.Šolochovo „Tykiojo Dono“ visus keturis tomus. Mokyklos programai jis nepriklausė – jį nustūmė „Pakelta velėna“. Vakarais eidavau į klasę ir ten skaitydavau iki elektrinės trijų mirktelėjimų signalo – po jo, praėjus ar dešimt minučių, miestas aptemdavo, ir tekdavo gulti.

Per tą Šolochovą vos nenukentėjau per abitūros istorijos egzaminą. Atėjo į jį ir pats apskrities pirmasis sekretorius – gal patikrinti, ar, ištrėmus direktorių Joną Greičių, ideologinis darbas gimnazijoje normalizavosi. Pasakojant apie pilietinį karą, jis liepė patikslinti apie Dono kazokų sukilimą. Pabėriau sakinius apie tai kaip iš mašinos. Jis replikavo npusbalsiu mokytojams: „Išzubrinęs“.Nutylėjau, nepasakiau, kad tai – pagal Šolochovą. Egzaminą vis dėlto įvertino penketu. Bet… po valandos vienas mokytojas man pasakė, kad pirmasis reikalavo taip nevertinti. Tik kai paaiškino, jog per tai negausiu aukso medalio, kad apskričiai nebus kuo pasigirti, leido pažymio nemažinti.

Dirbo auklėtojas mokytojaudamas ir apskrities laikraščio „Pagėgių balsas“ korektorium. Bet redakcijos raidžių rinkėjoms jis neįtiko: gal pernelyg pabrėždavo savo išsilavinimo lygį, gal per menką dėmesį rodydavo ten raides dėliojusioms į klišes mergaitėms. Ir vienas laikraštis išėjo su skelbimu: „Prašome gegužės 31 dieną atvesti į stadioną patikrinimui tarybinius šunis“. Pakvipo komandiruote į baltųjų meškų ganyklas. Vis dėlto išsiaiškino, kad korektorius pasirašęs po tuo tekstu, kurio žodyje „tarnybinius“ n raidė dar buvo. Redaktorius Jofė, nujausdamas, kad panašios akcijos gali pasikartoti, R.Kuzmicką atleido, ir per 1950 metų vasarą po brandos egzaminų korektoriaus pareigas ėjau aš.