Direktorius Jonas Greičius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktorius Jonas Greičius šeštoje ir septintoje klasėje iki pavasario atostogų (tremties į Sibirą) mokė mus lotynų kalbos. Neskubus, niekad nerodantis emocijų, netgi nagrinėjant Senekos posakį „Nemo patriam, quia magna est, amat, sed quia sua“. Bet ir nenuobodus. Naujai iš kažkur atvykusiam suolo draugui Juozui lotynų kalba buvo neįkertama, tad jis paprašė per linksniavimo ir asmenavimo rašto darbą mano pagalbos. Po savaitės mokytojas atidavė tuos lapelius su vertinimais. Pasirodo, Juozas, gal netyčia, o gal provokuodamas, atidavė ne tik savo rašinį, bet ir mano špargalkę. Nemoralizavo – nepasakė nė žodžio. Juozui teko dvejetas, o man penketas.

Apie šį puikų pedagogą, organizatorių gražiai ir tiksliai parašyta jo sūnaus Rimanto Greičiaus knygose. Pasirašau po kiekvienu jos teiginiu apie Direktorių. O prisiminimus rašiau tam, kad pabrėžčiau, jog žemai lenkiu galvą prieš savo mokytojus, tuos mokytojus subūrusius mokyklų direktorius: būtent tokie žmonės ne gyventojų žudynėmis ar trėmimais, o kvalifikuotu, nuoširdžiu darbu kūrė Lietuvos žmonėse dvasingumą, kultūringumą, gerumą, – visas vertingąsias po karo augusio žmogaus savybes.

Henrikas Žigas

2017-06-10

Henriko Žigo Algebra

Matematiką už penktą klasę eksternu laikiau raštu ir žodžiu. Raštu gavau penketą, o žodžiu – dvejetą. Žodinį dvejetą, kai aš mokytojui Žigui neparašiau trinario, pakelto kvadratu, formulės (tai buvo, žinoma, neprograminis klausimas). Sakiau, kad gal galima būtų išvesti ją iš tokios išraiškos:

[(a+b)+c]².

Aha, nemoki. Dvejetas tau.“- pajuokavo matematikas, rašydamas į egzamino lapą tikrai ne dvejetą.

Ir dar jis drauge su kūno kultūros mokytoju Ruku tikrino mano lotynų kalbos mokėjimą. Lotynų pas Gediminą ir Nijolę gyvendamas mokiausi iš Merkelio Račkausko vadovėlio, ir tai man buvo labai įdomu. Ypač gramatika ir patarlės. Buvau išmokęs net per daug. Tai pastebėjo per pirmą lotynų kalbos pamoką tikrasis lotynų kalbos mokytojas direktorius Jonas Greičius, kai nagrinėjant patarlę „A bove majore discit arare minor” (Didesniu jaučiu moko arti mažesnį), aš teigiau, kad majorae (o gal maiorae?) yra protėviai.

Mes, mokiniai, taip ir neperpratome savo algebros mokytojo. Kartais atrodydavo, kad jis per daug atsargus, kartais – per griežtas. Jautėm, kad jis anksčiau buvo ne matematikas, o tik juo evoliucionavo. Pradžioje jausdavom jo abejones, vėliau – kategoriškumą. Puikų programinės medžiagos įvaldymą, vengiant bet kokių nuo jos nukrypimų. Nuo jo griežtumo, tikrinant mūsų matematikos pagrindus, daugiausia kliūdavo Augustui. Mat jis mokslus suvokdavo siela, o ne vieninteliu logišku sprendimu, kurio reikalaudavo mokytojas. „Sąžinė neleidžia tau rašyti gerą pažymį.“ – sakydavo mokytojas.

1949 metų birželio 30 dieną mūsų klasė surengė abiturientų išleistuves. Maisto vaišes gaminome bendrabučio virtuvėje, vadovaujant mūsų mielai šišoniškei virėjai (deja, pavardės neatsimenu), degtinę pirkom parduotuvėje, o alų padarė už kilometro gyvenantis mokytojas Žigas. Mudu su Zita birželio 29 dieną nustūmėme vežimėlį su tuščiu bidonu pas mokytoją. Kai kelios čiurkšlės, man perpilant iš statinaitės, pateko žemėn, mokytojas iš manęs pasišaipė. Grįžtant Zitulė man išaiškino tos pašaipos dviprasmybę…

Dėstytojaudamas Šiauliuose kartą atsitiktinai mieste sutikau savo mokytoją Henriką Žigą. Jis sakė, kad su savo dukromis aplankė šitą miestą, aprodė joms didelį namą, kuris anuomet buvo jo. Tada ir nujaučiau, kodėl mano algebros mokytojas buvo būtent toks. Svarbiausia – nesutraiškytas, darbingas, nepalūžęs, reikalingas, įsimintinas.

Nauji mokytojai

Mokslo metų viduryje staiga gimnaziją paliko mokytojas Antanas Katilius: su keturiais vaikais išsikėlė į Vilnių, po to į Kauno Fredos Gėlininkystės technikumą, kur, beje, sulaukė dar keturių vaikų. Jį pakeitė Vismantas. Studijuodamas Kauno Politechnikos institute elektrotechniką, susituokė ir, nebaigęs studijų, atvažiavo su gražuole žmona mokytojauti į Pagėgius. Nuvylė mane, išpaikintą A.Katiliaus nuolatinių „bajerių“, jo pradinis „sausumas“ per pamokas. Ir dar. Kai pakvietė atsakinėti, aš dėjausi labai protingu, bet uždirbau tik ketvertą. Vos nepravirkau. Pamačiusios mane tokį, Ievutė ir Jadvyga paprašė pažymį ištaisyti. Pavartęs klasės žurnalą, peržiūrėjęs ankstesnius pažymius, jis tai ir padarė, o aš atsileidau, ir priešiškumo neliko. Tik geruoju prisimenu šį savo mokytoją. Beje, baigiant gimnaziją jis parekomendavo man studijuoti elektrotechniką ar radiotechniką, nes būtent ten pravers mano matematinis pasirengimas. Taigi, nuvažiavau į Kauną vakarop, bet instituto bendrabutyje nakvoti neleido, nes dar neturėjau atestato (specialaus medalininko blanko mokykla dar nebuvo gavusi), ir aš, prasėdėjęs naktį stoty, nuvažiavau pirmąkart gyvenime į Vilnių,

Paskutinėje klasėje rusų kalbos mokė Sokut Liudmila Ivanovna. Atvykusi, veikiausiai, su karininku į Pagėgius iš Vokietijos, ji lietuviškai dar nemokėjo, bet mes jau buvome pakankamai parengti jos rusiškus paaiškinimus suprasti. Papirkdavo ji mus ne tik gebėjimu ryškiai, suprantamai pateikti naują medžiagą, bet ir nuoširdumu, nebijojimu pasakyti kitų nutylimos tiesos. Atsimenu, skaitėme Gorkio prisiminimus apie Tolstojų, Čechovą, Leniną. Ji ta proga (dar 1949 Stalino valdymo metais!) pasakė, kad ten, kur ji buvo, apie Leniną atsiliepdavo pagarbiai, o apie Staliną – priešingai.

Paskutinėj klasėj fizikos mokė nedaug už mus vyresnis, ką tik dvimetį Klaipėdos Mokytojų institutą baigęs Jonas Gerikas. Mokėjo jis mokyklinę fiziką nepriekaištingai. Ir perteikdavo ją mums patraukliai, aukštu metodiniu lygiu. Bet… mes matydavome, kaip atidžiai jis save kontroliuodavo, kad kur nors neprasišautų. Per tą nerimastaujantį dažną pasižiūrėjimą į savo vidų jis ir gavo pravardę, lydėjusią per visą mokytojavimo Pagėgiuose laiką. Per prieš kelerius metus vykusį gimnazijos jubiliejų buvę jo mokiniai pasveikino jį kaip amžinai geros nuotaikos mokytoją, užkrėsdavusį ta nuotaika ir juos.

1948 metų rudenį į mūsų septintą klasę atvyko mokytis iš Pajūrio mokyklos sesutės Zita ir Onutė, o į mūsų gimnaziją mokytojas Pempė. Mokė jis muzikos, ėmė vadovauti mokyklos chorui, į kurį vėl manęs nepriėmė. Kažkas pasakojo, kad anksčiau jis buvo ne Pempė, o vargonininkas Čaikauskas. Trimis jo gražiomis dukterimis praturtėjo mūsų gimnazistės. Prisipažinsiu dabar: nusižengiau per vyriausios Pempytės matematikos abitūros egzaminą: Pempė man, septintą klasę baigiančiam, atnešė matematikos užduotis. Išsprendžiau, o špargalkę jis nunešė dukrai. Gavo tik trejetą, bet ir tuo ji buvo patenkinta. Neišdrįsau paklausti mokytojo Žigo, kas ten buvo ne taip…      

Karinį parengimą ėmė dėstyti Antrojo Pasaulinio karo tarybinis karininkas, buvęs išminuotojas J.Ronderis, sakęs, kad tik dėl vienos klaidos liko suluošinta ranka, skeveldrų apdraskytu šonu, veidu. Per tai jis buvo anksčiau demobilizuotas. Nekaringas buvo tas mokytojas, bet įdomus. Pavasarį, rudenį jis mus vesdavo į šalia gimnazijos stovintį mišką, ir mes ten rimtai žaisdavom žvalgybos, diversijų, išminavimo žaidimus. Girdėjau, kad po laisvos Lietuvos restitucijos akto Kaune gyvenęs   J.Ronderis atsisakė susigrąžinti savo iki karo Telšiuose turėtą butą.   

  

Mokytojai Ragauskai

2017-06-09

Mokytojai Ragauskai

Mokytojas Jaronimas Ragauskas buvo neįprastai tam laikui aukšto ūgio – apie metrą devyniasdešimt centimetrų. Ir labai jau karšto būdo. Buvo vienas mokinys mušeika. Ne stipruolis, bet mažesnius skriaudė. Mokytojas, užklupęs jį, nusikaltimo vietoje taip paauklėjo, kad jam tos pamokos užteko visam mokyklos lankymo laikui. Ir niekas mokytojo neapkaltino smurtavimu.

Kilęs kažkur nuo skerslatvių krašto (netoli Daugpilio), po karo Pagėgiuose dėstė, ko kiti nesiėmė: rusų kalbą, psichologiją, muziką; vadovavo chorui, grojo akordeonu. Kiek kartų bandžiau įsiprašyti į jo vadovaujamą chorą, bet nepatekau: teisingai sudainuodavau, atsiliepdamas į pianino skambutį, tik nuo do iki sol, o toliau jau traukdavau žemėjančiu tonu. Studijavo neakivaizdžiai, atrodo, lietuvių kalbą. Pats ką nors įdomesnio atradęs, būtinai su mumis, mokiniais, pasidalydavo.

Jurbarko apskrityje mokytojavusią Oną Kelertaitę į Pagėgius atviliojo direktorius Jonas Greičius. Stebino ji mus, paauglius, savo elegancija – ir išorine, ir vidine, gilumine. Žodžio niekad kišenėje neieškojo – akimirksniu argumentuotai, įtikinančiai atsikirsdavo bet kokioje situacijoje. Mokėsi, kaip ir dauguma Pagėgių gimnazijos mokytojų, neakivaizdžiai. Ne tik vedė mums pamokas, bet ir vadovavo bendrabučiui. Su malonumu lig šiol prisimenu mielus bendrabučio draugus, jos angelą sargą Onutę Kelertaitę: kiek dvasingumo, pilietiškumo, draugiškumo, tvarkingumo, drausmingumo jame įgyta!

Lig šiol graužiuosi dėl vieno savo veiksmo. Onutė Ragauskienė manęs paprašė, kad pasiųsčiau nueiti pas ją metais jaunesnį bendrabutietį (sąlyginai – pavadinsiu Alium). Jis eiti atsisakė. Tada vedžiau jį prievarta. Netoli mokytojos kambario jis rimtai pasipriešino. Susigrūmėm. Kai aš ristynes ant laiptų laimėjau, nežinia kokio bieso pagautas, sudaviau Aliui per burną ir nuvedžiau jau sukruvintą. Maniau, kad Mokytoja mane pagirs už tokį uolumą. O ji tik pasakė: „Negi tu taip galėjai, Mindaugai?“. Lig šiol tas priekaištas mane gelia. Žinau, kad dabar tikrai taip negalėčiau. Gal po trisdešimties metų sužinojau iš kitų buvusių bendrabutiečių, kodėl Alius buvo kviečiamas pas mokytoją. Pasirodo, Mokytoja, patyrusi, kaip sunkiai materialiai gyvena kai kurie bendrabutiečiai, iš savo atlyginimo pirkdavo maisto ar aprangos ir atiduodavo tai savo mokiniams.

Susituokė mokytoja Kelertaitė su mokytoju Ragausku mums bebaigiant gimnaziją. Jau Garliavoje, išgulėjęs, žmonos globojamas, kelerius metus po insulto Jaronimas Ragauskas mirė.

Lig šiol kasmet kelis kartus per metus paskambinu savo mielai mokytojai, savo gerajai auklėtojai, Sausio 21 dieną – būtinai.