Penktoji klasė su Nijole ir Gediminu

2017-07-13

„Penktoji gimnazijos klasė“

   Paskui mus į Pagėgių apskritį atsikėlė ir vyriausias brolis Gediminas, prieš metus susituokęs su Nijole Bračiulyte. Įsidarbino 1946 metais dviejų pastatų pradinės mokyklos komplekse: Gediminas Kažemėkuose (pirma ir trečia klasė), Nijolė Krauleidžiuose (antra ir ketvirta klasė). Jos sodyboje, versdamiesi ir ūkiškai, apsigyveno. Nijolė jau buvo mokytojavusi prie vokiečio Butrimonyse ir baigusi prie ruso Alytaus mokytojų seminariją, o Gediminas, nespėjęs iki karo baigti Lazdijų gimnazijos (liko paskutinė klasė), dabar pratęsė mokslus neakivaizdžiai Klaipėdos mokytojų seminarijoje.

   Jie man pasiūlė gyventi ir mokytis penktos gimnazijos kurso pas juos, jiems konsultuojant. Ir aš, ir tėvai su tuo mielai sutikome: nereikės gi kasdien gaišti po 5 valandas pėsčiam einant iš Berštininkų į Pagėgius ir atgal: nei geltoni, nei kitos spalvos autobusai tada dar nevažinėjo, o traukinio  grafikas netiko.

  Mokiausi pripuolamai – tik tą, kas patiko ir ko vadovėlius turėjome: matematiką, pasaulinę literatūrą, lotynų kalbą. Kai kartą nepavyko sudaryti pagal uždavinio sąlygą lygčių, Nijolė patarė viską, kas parašyta, išreikšti lygtimis, visus nežinomuosius įvardinant x, y, z ir t.t. Nuo tada sąlyginiai uždaviniai man ėmė patikti, ir aš juos su pasigėrėjimu įveikdavau.

  Čia aš išėjau  svarbias realybės suvokimo pamokas, kurios vėliau labai pravertė. Vakarais Nijolė su Gediminu aptardavo įvairius reiškinius, įvykius, valdžių veiksmus, oficialius jų vertinimus. Neretai jų nuomonės skyrėsi nuo oficialiai brukamų ar net vadovėliuose pateiktų. Pirmiausia sugaudavo jie esmę ir tik tada nuo jos pradėdavo interpretacijas.

  O Nijolės dainos! Skamba jos nuostabiu balsu sudainuotos ir dabar. Galybes jų mokėjo. Ypač įsiminė anksčiau negirdėta esmę nusakanti dainos „Šalia kelio karčema“ baigiamoji dalis po „Duok, ulonai, tris rublius ir mergaitė tavo bus.“:

 „Patalėlį klodama

 labai gailiai raudojo.

Žalias vynas ne vanduo,

 o ulonas – ne piemuo:

Jis mergaitės nepalies,

kol su ja nepakalbės.

– Pasakyk man, mergele,

kas gi tavo tėvelis.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko dukrelė.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko sūnelis.

Dar saulelė neteka,

o jau šaukia šinkorka:

– Kelkis, merga. Ko guli?

jau vainiko neturi!

– Ko tu loji kaip šuva?

Juk tai mano sesuva!“

Po to aptarimai, kaip anksčiau buvo, kai ėmė į rekrūtus, kaip su našlaitėmis nesiceremonydavo kitos šeimininkės…

  O vieną žiemos savaitę aš su tėvuku atlikau valdžios nustatytą prievolę: nuvežti iš miško į Viešvilės prieplaukos atvirus sandėlius nustatytą kiekį rąstų. Rogiakelio tada nebuvo, tad nuvažiavome vežimu. Apgyvendino girininkijos salėje mus su keliasdešimt panašių prievolininkų. Miegojome, žinoma, ant šiaudų. Čia buvo galingų pušų paprastais svertais pakrovimo fizikos pamokos, kurias pademonstravo jokios mokyklos nelankęs tėvukas. Važiavome pavargusių arklių traukiamu vežimu atgal 50 kilometrų naktį. Buvo žiauriai šalta. Kad nesustibčiau, nesuragėčiau, kiek dar pajėgdavau, bėgdavau. Labai sušalau. Bet nesusirgau! Tik kelias savaites skaudėjo patamsėję kojų pirštai .

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: