Stebulių mokykloje

2018-03-19

 

  Stebuliuose tada – iki 1945 metų liepos

Į mokyklą

Vyresnieji broliai mane anksti išmokė skaityti. Labiausiai patiko geografijos vadovėlis ir kalendorius. Iš jo įsitikinau, kad jeigu eilėraštis gražus, tai jį bus sukūręs Maironis. Pirmausiai įstrigęs atminty – „Gimtinė“. Vakare perskaitęs, kitą rytą, kapodamas žagarus, jiems vis deklamavau: „Ten, kur Nemunas banguoja…“

1937 metų pavasarį po dieduko Vinco Juškausko laidotuvių mane praminė Pusėsesių. Mat aš, kažkaip nesuvokdamas padėties tragiškumo, pralinksminau gimines ir Skovagalių kaimo kaimynus savo apsiskaitymu, o, paklaustas, kiek man metų, atsakiau, dar švepluodamas, jog pusė šešių. Nors buvo kiek daugiau: liepą jau sueisią šešeri.

Į mokyklą tada priimdavo nuo septynerių metų – birželį į pirmą pirmojo skyriaus grupę, o  rudenį jau mokė antroje pirmojo skyriaus grupėje. Rudenį, matyt, giminių paraginta, mama pristatė mane Stebulių mokyklos mokytojui Baltrui Bubniui. Šis nuvedė mane į klasę, padavė knygą ir prašė paskaityti. Po to paklausė, kiek gausiu pridėjęs prie septynių aštuonis. Kai atsakiau, liepė parašyti raidę P. Paklausiau, kurią – didžiąją ar mažąją. Pasakė, kad bet kurią. Parašiau mažąją. Po šio egzamino mamą nudžiugino: ir priima, ir turėsim savo ministerį. Neatspėjo mokytojas: ministru netapau. Bet … dviejų valstybių aukščiausios valdžios kėdėse – jų parlamentuose – pasėdėjau.

Mokykloje

                  Gražus medinis namas su dviejų klasių kambariais. Dar kambarys tarnaitei, butas mokytojams Baltrui Bubniui ir Liudai Bubnienei. Erdvus, švarus, gyvulių neištryptas kiemas su kvadratui žaisti aikštele ir išeinama – čia berniukams, ten mergaitėmspietvakariniame kiemo kampe. Vešliai suaugusios eglutės žaliuoja apie kiemą. Patinka čia!

                  Augome keturi broliai. Aš – jauniausias. Visai nebendravęs su mergaitėm. O jų čia tiek daug. Ir visos daug gražesnės už mus, berniukus. Kažką žaidžiant, išsprūdus pilkei, pasakiau: „Tai padla.“ Jos į tai sureagavo abejone – ar pasakyti mokytojui, kad Mindaugas keikiasi? Kaip aš to išsigandau ir kaip apsidžiaugiau, kad nutarė dar neskųsti. Kažkurios pamokos pražioje jos mokytojui Bubniui paskundė, kad per pertrauką kieme aš į jas mėčiau akmenukus.ir vieną užgavau. Mokytojas paklausė – ar tyčia aš taip dariau. Namie žodis „tyčia“ mus, vaikus, dažniausiai išgelbėdavo nuo tėvo bausmės, tad ir šį kartą aš ištariau tą „stebuklingą“ žodį. Mokytojas liepė atsistoti. Paskui patikslino, kad ne taip: reikia užlipus ant suolo sėdimosios dalies, kad visos matytų, ką su manim darys. Pasakęs „Mažas tai ir durnas“, pliauštelėjo – ne skaudžiai, o veikiau meiliai, man delnu per užpakalį.

                  Iš pirmojo skyriaus (taip vadintos privalomos pradinės mokyklos klasės) nieko nemalonaus neprisimenu. O pasitenkinimus – bent tris: eilėraščius, iš knygų rašymą ir dainavimą. Mokytojas siūlydavo per pamoką ar namie išmokti kokį patikusį eilėraštį ir jį per skaitymo pamoką padeklamuoti. Aš tai dariau dažnai ir su pasitenkinimu. Pavyzdžiui, Maironio:

„Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tviskančių balų

Pro Punės kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų…

{…}

Kokių tarmių, kalbų, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų

Pro tavo vandenis neslinko…“

Arba iš namie prenumeruoto „Lietuvos ūkininko“: dėdės Anupro pajuokas – tėvams patarus:

„Nuo Jėzno į žiemių šoną

 tankiai verda samagoną…:

Arba:

„Oi girios, girios šimtametės,

Augintos protėvių rimtų,

Kodėl į užsienius jūs lekiat?

Ko mainotės ant pinigų?“

Net pats, prisiklausęs suaugusių politikavimo ilgais žiemos vakarais apie vėl kylančių karų priežastis, sukūriau:

„Saulė miega; žvaigždės žiūri

Į nemigusius karius.

Kareivėliai mirti turi

Už prezidentų turtus….“

                  Pabendravęs su pirmokais, Bubnys užduoda jiems klasės darbą – kada skaičiavimą, kada iš knygų rašymą – ir pradeda bendrauti su trečiokais. Skaičlavau mikliai, tad paklausydavau ir mokytojo dialogo su vyresniais. Įdomu būdavo. Labai patikdavo ir klasėje, ir namie iš knygų rašymas. Perskaitai kelis žodžius, parašai, pataisai, kas suklysta. Ir koks pasitenkinimas, kai įsimeni ir perrašai visą sakinį! Greitu rašymu nepralenkiamas buvo mano pusbrolis Algirdas Stakvilevičius – būsimasis Verstaminų mokytojas, „Kirsnos“ kolūkio pirmininkas, Socialistinio darbo Didvyris: žiūrėk, dar pamokai nepasibaigus, jau stovi prie mokytojo stalo naujo sąsiuvinio pirkti.

                  Mokėmės ir šeštadieniais. Po trijų pamokų likdavome klasėse, tarp kurių pertvara būdavo atitraukta, ir sustoję dainuodavame, pritariant mokytojo smuikui. Visuomet pradėdavome nuo

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus –

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni. Ne!

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“

Smagiausia mums, berniukams buvo linksmoji daina::

„Oi tu Kuodi, Kuodi, Kuodi,

Kodėl tavo ūsai juodi?

Tavo ūsai garbiniuoti

Ir nedailiai sušukuoti.

Ėjo Kuodis lauko arti,

Pasiėmė pypkę kartu.

Arė Kuodis prie kelelio,

Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo senis tuo keleliu,

Ėmė pypkę nuo kelmelio…“

Tai – mergaičių žodžiai.Mūsų – tik „Tumba, tumba…“ O priedainį „Vaililia, vaililia“ dainuodavom visi sutartinai. Kai priekiniai nenustygdavo vietoje, mokytojas drausdavo, smičiumi suduodamas per galvą. Neskaudžiai – ar stryko, ar vaikų gailėdamasis, bet  nujausdamas, kad nubaustieji po pamokos bus draugų pašiepiami: „Oho, koks mėlynas, už grūšią didesnis  guzas! Šauk gydyt Antaną Buzą.

                  Kitų trejų metų,su mokytoja Liuda Bubniene prisiminimai jau blankesni. Žinoma, būta ir smagaus, ir niūraus. Per imtynes su Tumyno Zenonu iškūlėm per siauro sportui koridoriaus langą. Per matematikos pamoką, kai ketvirtokai neįstengė išspręsti sąlyginio uždavinio, mokytoja pašaukė antroką Mindaugą į pagalbą. Jis pasakė pirmą klausimą: „Kiek dalių buvo parduota?“ Ir antrą: „Kiek litų teko vienai daliai?“ Trečio jau neatsimenu. Ketvirtą skyrių baigėme egzaminu. Per lietuvių kalbą žodžiu papasakojau apie Vaižgantą, nors ištrauktame biliete buvusi Vienuolio pavardė..

Klasiokai pradėjo tyčiotis, esą nusižiūrėjau mergaitę. Uždainuodavo: „Mindaugo Stasė į akėčias pilvą kasė“ Matyt, kvaileliai nežinojo, kad ji – man tik puseserė.

Kieme mergaitės eina rateliu ir dainuoja:

„Tėvas mirė, sūnus liko,

Tėvo pypkė sūnui liko.

Liko pypkė ir cibukas

Ir tabako biskutukas.

Kitos žaidimų dainelės paimtos iš.vakarėlių arba Skovagalių Jaunimo salėje, arba Stebuliių mokykloje – tokie buvę prieškario kultūros židiniai mano tėviškėje, kol net nebuvo sapnuota apie televiziją, internetą, mobiliakus.

 Vienos pudrų aistruolės norams patenkinti jos vyras, būsimasis kolūkio pirmininkas, neturėdamas atliekamų pinigų, atseit, nudžiovė kitame kaime veršelį – tą Jaunimo salėje apdainuotą versiją ir kartojo mokinukės:

„Už teliuko skūrą juodą

Žydas dėžę pudrų duoda.“

Eidama žaidimo ratu, Petronėlė vis pasižiūrūdavo į mane, tartum klausdama: ar gražiai dainuoja, ar grakščiai žengia. Po egzaminų ji nusivedė mane į savo kiemą šalia mokyklos, aprodė išpuoselėtą darželį, savo kūrybą jame. O po savaitės, 1941 metų birželio 22 – pirmą karo dieną, kai nuo kulkų ir sviedinių drauge su mokytoju slėpėsi bulvių duobėje, ji buvo sudraskyta įmestos granatos. Žuvo ne tik Petronėlė, bet ir jos tėvas Vladas, ir mokytojas Bubnys. Našlėmis liko Petronėlės mama Paulina ir mokytoja Liuda –  mokytojauti ir auginti tais metais gimusį sūnelį.-būsimą chirurgą.

 

 

Į Stebulius vėl

 

Pamielytas* rankas, pagintas kojas                                                            

Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.

Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…

Drauguži, juk mes augome kartu.

Tu – iš mietelių, kūdroj pamirkytų,

Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.

Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,

Mes – mokslų rinktis traukėm į miestus.

Po šitiek metų, rankom susilietę,

Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,

Dar pastovėkime, dar vienas kitą

Viltim pakurkim, meile netuščia.

Ir paprašysiu aš Rytų apvaizdą

Sukeisti mums gyvenimus naujus,

Kai kibirkštys man bus akis apleidę,

Kai tavo rievės puvėsį pajus…

Pabūk žmogum, išeik jų keblų mokslą

Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.

Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,

Draugus nuo niekšų pratinkis atskirt…

O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,

Šakas platyn, aukštyn skubėsiu mest.

Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:

Toli dairytis po gimtas žemes;

Pirman sutikti patekančią saulę,

Jos pranašų čiulbėtojus viliot,

Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;

Kad reikalingas, kad esu, – žinot.

Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,

Dar topoliu leisk žemėj pasiūbuot…

———

* Nuo darbų geliančias.

Reklama

Mamų valdoj

2018-03-11

Kalba gyventojai

Signataras Mindaugas Stakvilevičius: „Norėčiau palinkėti nekariauti“

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, signataras Mindaugas Stakvilevičius

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas, 1990 m. kovo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to signataras Mindaugas Stakvilevičius gali net kelias valandas cituoti mėgstamus Lietuvos poetus. Ilgus metus atidavęs studentams ir politikai, dabar džiaugiasi ramia senatve ir šimtmečio proga linki nugalėti visas kliūtis, nesipykti ir nekariauti.

Esate ne šiaulietis, gimėte Lazdijų rajone. Kada pirmą kartą atvykote į Šiaulius?

Pirmą kartą Šiauliuose aš buvau maždaug 3 valandas geležinkelio stoty. 1945-ais metais liepos mėnesį, mus dzūkelius, kurie panoro gyventi kitoj vietoj, pervežė į Klaipėdos kraštą – ten buvo tušti namai, tai čia traukinys stovėjo gal tris valandas ir aš mačiau, kad visas miestas yra sugriautas – ištisai griuvėsiai buvo.

O kaip nutiko, kad vis dėl to, apsigyvenote čia?

Pats pasirinkau paskyrimą, kai baigiau Maskvos universitetą. Nuvažiavau tada į švietimo ministeriją, ir manęs paklausė: „Kur nori – ar į Vilnių, ar į Kauną?“, sakau: „nei ten, nei ten, aš noriu į Šiaulius“. Mat prieš tai vienas draugas anksčiau jau buvo baigęs studijas, atvyko čia ir papasakojo, kaip čia įdomu, kaip čia gerai, kokią įtaką gali turėti studentams tuo pačiu palaikant su jais draugiškus santykius, ir kolegos labai mieli, tai pasiprašiau čia. Bet atvažiavau –nuo Talkšos dvelkia “Elnio“ fabrike raugintų odų smarvė velniška! Tada miestas buvo šiek tiek atstatytas, bet dar ne visai. Galvojau: „Atidirbsiu, kiek priklauso, trejis metus ir spruksiu kur nors kitur“. Bet va, pasigavo po metų viena studentė… Gimė vienas berniukas, paskui antras, paskyrė tais tarybiniais laikais butą, na ir kur po to?… O žmonos tėvai šiauliečiai, tai suturėjo ir neišvažiavau, ir džiaugiuosi, kad taip atsitiko.

Kaip pasikeitė Šiauliai per tuos metus, kol čia gyvenate?

Dabar nejauku, kad universiteto beveik neliko, studentų jau neliko. Kalbėjausi kaip tik neseniai telefonu su savo draugu vyresniu Bakščiu (Albertas Bakštys – matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas – red. past.), sakau: „Kaip gerai, kad mudu laiku pasenom, kad mums jau nekliūva šitie išdraskymai.“

Užaugo Šiauliai, labai gerus vadovus turėjo, nepaprastai gerus. Šiauliečiai plyta po plytos nešė, sugalvojo persikelti per geležinkelį, ir aš dabar ten gyvenu. Ir augo, plėtėsi Šiauliai. Ir kai jau tapau tarybos nariu (1988 m. M. Stakvilečius buvo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos nariu), aš jau gyvenau didžiuliame mieste su 140 tūkstančių gyventojų. O po karo buvo likę sveikų namų gyventi tik kokiems 5 tūkstančiams… Labai mielas man šitas miestas, mano akyse užaugęs: gamyklos, kurių jau dabar, deja, neliko, įvairūs kombinatai – nieko neliko.

Ko palinkėtumėte Lietuvai 100-mečio proga?

Praėjus tiek metų ir po Nepriklausomybės etapo, tiek pirmo, tiek antro, aš norėčiau palinkėti nekariauti. Pykstamės, kaltų ieškom ir kai ieškai, tai visuomet randi, kiršinam vieni kitus… Todėl prisimindamas Justino Marcinkevičiaus, mano mylimo poeto, tarp kitko – mes buvom geri bičiuliai – eiles: „O naktie, užgulus mano langą, /su tavim ir aš tamsus daraus./ Būtų šventa, vaikiška ir lengva/susapnavus dar ką nors švaraus./ O naktie, pažadinki bent žodį, /su kuriuo džiaugsminga būtų kilt,/ kaip ligoniui burną man pražiodyk,/ prievarta gyvenimo įpilk./ O naktie, atrodo, kad jau aušta,/ pasitrauk dabar, daugiau jau netrukdyk,/ kai į dieną lyg į antrą aukštą/ kyla dūstanti žmogaus širdis.“ Tai aš labai norėčiau, kad nebūtų tokių naktų, su tokiais sapnais, kad būtų kaip galima daugiau švaraus, gražaus, mielo, kad žmonės užuot ieškoję priešų ir su jais kariavę, prisimintų Vinco Kudirkos žodžius: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Gal paklausykim vis dėl to Maironio – paimkim arklą, knygą, lyrą ir ženkim Lietuvos keliu. O tas kelias ir vingiuotas, ir kliūčių visokių bus, bet juk mes – lietuviai, mes pratę nugalėti įvairiausias kliūtis – kliūtis nugalėti, o ne vieni kitus. Va šito ir palinkėsiu aš visiems šiauliečiams, visiems lietuviams.

Esate fizikas, matematikas, tačiau akivaizdu, kad domitės ir poezija. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

Kartais mes, dėstytojai, paskęstam teoremose: įrodymas pusę valandos arba visą valandą, o naudos – beveik jokios. O poezijoj visuomet randi ką nors tokio… Bent aštuoniom valandom moku eilėraščių: Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Lermontovo, Puškino, Strielkūno, Maironio, Janonio. Žmonėms reikia ko nors švaraus, gražaus, dvasingo, todėl poeziją ir skaitau. O kai ką nors tokio randu – ir išmokstu. Jaunystėj vieną kartą perskaitydavau, paskui jau du kartus, o dabar tai jau kokį dešimt kartų, kad įsiminčiau. Bet tos poezijos nekalu, aš ją atkuriu pagal tai, kokia nuotaika, kokia muzika skamba, kokios asociacijos kyla skaitant ar klausant eilėraštį. Ir, galiausiai, norėdavau pasirodyti studentams – va, koks aš išslavinęs, kaip aš moku ne tik fiziką ir matematiką, bet ir poeziją skaitau, ir jūs būkit tokie. Man gyvent gerai, 87-eri man šiemet sueina, neseniai man 23-ia atžala gimė, ir kitiems linkiu taip pagyventi.