Baigiu gimnaziją

2018-04-12

  1949 metų vasara. Dienomis gelbėjo gausūs ūkio darbai, o naktimis blaškiausi, su siaubu laukdamas rugsėjo, taip ir nesurasdamas tolesnės gyvenimo programos. Ir šiandien, beveik po 70 metų, aš negaliu iš visos širdies neatsidėkoti savo mokytojams. Kaip subtiliai, neįkyriai, kvalifikuotai jie gydė mano ir bendraklasių dvasines traumas! Ona Ragauskienė, Romualdas Kuzmickas, Jonas Gerikas, Libov Sokut, Jonas Linkys paskatino ne tik gerai mokytis, bet ir imtis užklasinės veiklos. Tapau literatų būrelio vadovu, literatų sienlaikraščio “Mūsų žiežirbų“ redaktorium. Bet šito buvo maža. Ieškojau mintimis svarbiausios, reikalingiausios tolesnio gyvenimo veiklos. Padėjo ne tik tie mokytojai, mokslus tęsiantys klasės draugai – Arvydas, Augustas, Kostas (tik  keturių gimnazistų klasė!) – bet ir … Michailas Šolochovas, Nikolajus Ostrovskis, Petras Cvirka, Markas Tvenas –  jų nuostabūs kūriniai:  “Tykusis Donas“, “Kaip grūdinosi plienas“, “Žemė maitintoja“,   “Princas ir elgeta“. Lituanistas R.Kuzmickas siūlė būti ne Vienažindžiu, kūrusiu vien liūdnas dainas po to, kai jo mylimąją po nepavykusio sukilimo ištrėmė su tėvais į Sibirą, o Strazdeliu, ar entuziastu, kuriam dėl jo atliktų  reikšmingų darbų gera, su kuriuo ir kiti mielai bendrauja. Tam aš turėčiau rimtai mokytis, įsitraukti į visuomeninę veiklą. Taip ir padariau.

   Visuomeninė veikla… Dar pavasarį, prieš gegužę mane iškvietė į apskrities komjaunimo komitetą. Liepė stoti į jų organizaciją. Aštrus buvo pokalbis. Sakė, kad jei neįstosiu, bus man užkirsti keliai į studijas. Pasakiau, kad dėl karjeros tikrai nestosiu. Stočiau tik dėl įsitikinimų, bet kol kas to nėra: per daug negero matau jūsų veikloje. Be to, nematau daugumoje komjaunuolių  pavyzdžio, kuriuo turėčiau sekti, su kuriais vienoje komandoje galėčiau veikti. Vienas  ant manęs ėmė rėkti: “Смотришь на нас злыми глазами  бандита.“ ir kitaip koneveikti. Papasakojau, žinoma, grįžęs seselėms apie tą susirėmimą. Tada Zitulė, nors ir žinojo mano nepritarimą žiaurumams, pasididžiuodama smulkiai papasakojo apie savo dėdę, jo tarnybą prie vokiečio, jo žygius prie ruso, parodė  jo nuotraukas…

    Lapkričio mėnesį po ilgų sudėtingų apmąstymų pasakiau auklėtojui R.Kuzmickui, kad  nutariau stoti į komjaunimą. Keista buvo matyti, kad jis, prieš pusmetį ištremtos Greičiuvienės brolis tikrai tuo apsidžiaugė. Tik po daug metų aš sužinojau tikrą priežastį… Mat mokytojai buvo apsitarę, kad aš esu tinkamas kandidatas aukso medaliui už labai gerą mokymąsi ir visuomeninę veiklą gauti, ir mano buvimas komjaunime tai palengvintų Bet mano motyvai buvo visai ne tokie. Man po ilgų apmąstymų tapo priimtina humaniškoji socializmo ideologijos sritis. Būtent pati idėja, o ne jos įdiegimo  Lietuvoje būdai. Man  buvo atgrasūs ir naujos santvarkos diegimo žandarai, ir apsimetėliai, sulindę į valdančiųjų elitą asmeninių interesų patenkinimui. Sumaniau ir su vienais, ir su kitais pasigrumti. Ir tai daryti jau komjaunimo organizacijoje, kartu su patikimais draugais, tokiais, kaip Albinas, Liuda, Vytautas… Beje, tų grumtynių gimnazijoje ir nebuvo, jos užsižiebė daug vėliau ir jau kitur. O gimnazijos komjaunimo komitetas man pavedė tvarkytis  “raudonajame kampelyje“. Tai buvo vienas kambarys su pianinu, radiju, veikėjų ir rašytojų portretais. Rinkdavosi ten vakarais ir bendrabučio, ir miesto mokiniai. Žaisdavome šachmatais, dainuodavom, kas nors grodavo pianinu. kalbėdavomės įvairiausiomis temomis, ruošdavome painesnius namų darbus, kurdavome sienlaikraščius. Literatai atnešdavo savo kūrinius, deklamuodavo savo ir kitų pripažintų poetų eilėraščius. Va tokį nekaringą, bet labai mielą, darbą gavo naujai iškeptas komjaunuolis.

   Beveik visi bendrabutiečiai mokėjo groti pianinu. Nesudėtingai komponuodami, tarsi grodami armonika. Aš paprašydavau, kad pamokytų ir mane vienu pirštu sugroti tas daineles, kurias dainuodavo seselės. Įsimindavau, kuria tvarka spausti klavišus. O paskui, o džiaugsme, atrasdavau po ilgų bandymų, kaip groti ir kitas daineles. Jei suklysdavau, draugai pataisydavo. Vėliau Arvydas pamokė ir akomponuoti valsines melodijas: įvaldyti grojimui po ilgų treniruočių abi rankas – dešinę vienu pirštu, kairę – viens, du, du. Vakarais po kelias valandas, kai jau visi iškrikdavo, aš vis kankindavau instrumento klavišus, pakartodamas tas pačias melodijas dešimtis kartų. Po pusmečio jau ne tik grojau, bet ir be buvusios falšės  ir aš uždainuodavau su kitais. Ir dabar padainuoju…

 

 

Reklama

Stebulių mokykloje

2018-03-19

 

  Stebuliuose tada – iki 1945 metų liepos

Į mokyklą

Vyresnieji broliai mane anksti išmokė skaityti. Labiausiai patiko geografijos vadovėlis ir kalendorius. Iš jo įsitikinau, kad jeigu eilėraštis gražus, tai jį bus sukūręs Maironis. Pirmausiai įstrigęs atminty – „Gimtinė“. Vakare perskaitęs, kitą rytą, kapodamas žagarus, jiems vis deklamavau: „Ten, kur Nemunas banguoja…“

1937 metų pavasarį po dieduko Vinco Juškausko laidotuvių mane praminė Pusėsesių. Mat aš, kažkaip nesuvokdamas padėties tragiškumo, pralinksminau gimines ir Skovagalių kaimo kaimynus savo apsiskaitymu, o, paklaustas, kiek man metų, atsakiau, dar švepluodamas, jog pusė šešių. Nors buvo kiek daugiau: liepą jau sueisią šešeri.

Į mokyklą tada priimdavo nuo septynerių metų – birželį į pirmą pirmojo skyriaus grupę, o  rudenį jau mokė antroje pirmojo skyriaus grupėje. Rudenį, matyt, giminių paraginta, mama pristatė mane Stebulių mokyklos mokytojui Baltrui Bubniui. Šis nuvedė mane į klasę, padavė knygą ir prašė paskaityti. Po to paklausė, kiek gausiu pridėjęs prie septynių aštuonis. Kai atsakiau, liepė parašyti raidę P. Paklausiau, kurią – didžiąją ar mažąją. Pasakė, kad bet kurią. Parašiau mažąją. Po šio egzamino mamą nudžiugino: ir priima, ir turėsim savo ministerį. Neatspėjo mokytojas: ministru netapau. Bet … dviejų valstybių aukščiausios valdžios kėdėse – jų parlamentuose – pasėdėjau.

Mokykloje

                  Gražus medinis namas su dviejų klasių kambariais. Dar kambarys tarnaitei, butas mokytojams Baltrui Bubniui ir Liudai Bubnienei. Erdvus, švarus, gyvulių neištryptas kiemas su kvadratui žaisti aikštele ir išeinama – čia berniukams, ten mergaitėmspietvakariniame kiemo kampe. Vešliai suaugusios eglutės žaliuoja apie kiemą. Patinka čia!

                  Augome keturi broliai. Aš – jauniausias. Visai nebendravęs su mergaitėm. O jų čia tiek daug. Ir visos daug gražesnės už mus, berniukus. Kažką žaidžiant, išsprūdus pilkei, pasakiau: „Tai padla.“ Jos į tai sureagavo abejone – ar pasakyti mokytojui, kad Mindaugas keikiasi? Kaip aš to išsigandau ir kaip apsidžiaugiau, kad nutarė dar neskųsti. Kažkurios pamokos pražioje jos mokytojui Bubniui paskundė, kad per pertrauką kieme aš į jas mėčiau akmenukus.ir vieną užgavau. Mokytojas paklausė – ar tyčia aš taip dariau. Namie žodis „tyčia“ mus, vaikus, dažniausiai išgelbėdavo nuo tėvo bausmės, tad ir šį kartą aš ištariau tą „stebuklingą“ žodį. Mokytojas liepė atsistoti. Paskui patikslino, kad ne taip: reikia užlipus ant suolo sėdimosios dalies, kad visos matytų, ką su manim darys. Pasakęs „Mažas tai ir durnas“, pliauštelėjo – ne skaudžiai, o veikiau meiliai, man delnu per užpakalį.

                  Iš pirmojo skyriaus (taip vadintos privalomos pradinės mokyklos klasės) nieko nemalonaus neprisimenu. O pasitenkinimus – bent tris: eilėraščius, iš knygų rašymą ir dainavimą. Mokytojas siūlydavo per pamoką ar namie išmokti kokį patikusį eilėraštį ir jį per skaitymo pamoką padeklamuoti. Aš tai dariau dažnai ir su pasitenkinimu. Pavyzdžiui, Maironio:

„Seneli, sveikas! Amžių amžiais

Nuo Pinsko tviskančių balų

Pro Punės kalną susimąstęs

Banguoji, vengdamas salų…

{…}

Kokių tarmių, kalbų, tautų

Iš bočių lopšio, iš rytų

Pro tavo vandenis neslinko…“

Arba iš namie prenumeruoto „Lietuvos ūkininko“: dėdės Anupro pajuokas – tėvams patarus:

„Nuo Jėzno į žiemių šoną

 tankiai verda samagoną…:

Arba:

„Oi girios, girios šimtametės,

Augintos protėvių rimtų,

Kodėl į užsienius jūs lekiat?

Ko mainotės ant pinigų?“

Net pats, prisiklausęs suaugusių politikavimo ilgais žiemos vakarais apie vėl kylančių karų priežastis, sukūriau:

„Saulė miega; žvaigždės žiūri

Į nemigusius karius.

Kareivėliai mirti turi

Už prezidentų turtus….“

                  Pabendravęs su pirmokais, Bubnys užduoda jiems klasės darbą – kada skaičiavimą, kada iš knygų rašymą – ir pradeda bendrauti su trečiokais. Skaičlavau mikliai, tad paklausydavau ir mokytojo dialogo su vyresniais. Įdomu būdavo. Labai patikdavo ir klasėje, ir namie iš knygų rašymas. Perskaitai kelis žodžius, parašai, pataisai, kas suklysta. Ir koks pasitenkinimas, kai įsimeni ir perrašai visą sakinį! Greitu rašymu nepralenkiamas buvo mano pusbrolis Algirdas Stakvilevičius – būsimasis Verstaminų mokytojas, „Kirsnos“ kolūkio pirmininkas, Socialistinio darbo Didvyris: žiūrėk, dar pamokai nepasibaigus, jau stovi prie mokytojo stalo naujo sąsiuvinio pirkti.

                  Mokėmės ir šeštadieniais. Po trijų pamokų likdavome klasėse, tarp kurių pertvara būdavo atitraukta, ir sustoję dainuodavame, pritariant mokytojo smuikui. Visuomet pradėdavome nuo

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus –

Ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Svetima padangė nemaloni. Ne!

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne…“

Smagiausia mums, berniukams buvo linksmoji daina::

„Oi tu Kuodi, Kuodi, Kuodi,

Kodėl tavo ūsai juodi?

Tavo ūsai garbiniuoti

Ir nedailiai sušukuoti.

Ėjo Kuodis lauko arti,

Pasiėmė pypkę kartu.

Arė Kuodis prie kelelio,

Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo senis tuo keleliu,

Ėmė pypkę nuo kelmelio…“

Tai – mergaičių žodžiai.Mūsų – tik „Tumba, tumba…“ O priedainį „Vaililia, vaililia“ dainuodavom visi sutartinai. Kai priekiniai nenustygdavo vietoje, mokytojas drausdavo, smičiumi suduodamas per galvą. Neskaudžiai – ar stryko, ar vaikų gailėdamasis, bet  nujausdamas, kad nubaustieji po pamokos bus draugų pašiepiami: „Oho, koks mėlynas, už grūšią didesnis  guzas! Šauk gydyt Antaną Buzą.

                  Kitų trejų metų,su mokytoja Liuda Bubniene prisiminimai jau blankesni. Žinoma, būta ir smagaus, ir niūraus. Per imtynes su Tumyno Zenonu iškūlėm per siauro sportui koridoriaus langą. Per matematikos pamoką, kai ketvirtokai neįstengė išspręsti sąlyginio uždavinio, mokytoja pašaukė antroką Mindaugą į pagalbą. Jis pasakė pirmą klausimą: „Kiek dalių buvo parduota?“ Ir antrą: „Kiek litų teko vienai daliai?“ Trečio jau neatsimenu. Ketvirtą skyrių baigėme egzaminu. Per lietuvių kalbą žodžiu papasakojau apie Vaižgantą, nors ištrauktame biliete buvusi Vienuolio pavardė..

Klasiokai pradėjo tyčiotis, esą nusižiūrėjau mergaitę. Uždainuodavo: „Mindaugo Stasė į akėčias pilvą kasė“ Matyt, kvaileliai nežinojo, kad ji – man tik puseserė.

Kieme mergaitės eina rateliu ir dainuoja:

„Tėvas mirė, sūnus liko,

Tėvo pypkė sūnui liko.

Liko pypkė ir cibukas

Ir tabako biskutukas.

Kitos žaidimų dainelės paimtos iš.vakarėlių arba Skovagalių Jaunimo salėje, arba Stebuliių mokykloje – tokie buvę prieškario kultūros židiniai mano tėviškėje, kol net nebuvo sapnuota apie televiziją, internetą, mobiliakus.

 Vienos pudrų aistruolės norams patenkinti jos vyras, būsimasis kolūkio pirmininkas, neturėdamas atliekamų pinigų, atseit, nudžiovė kitame kaime veršelį – tą Jaunimo salėje apdainuotą versiją ir kartojo mokinukės:

„Už teliuko skūrą juodą

Žydas dėžę pudrų duoda.“

Eidama žaidimo ratu, Petronėlė vis pasižiūrūdavo į mane, tartum klausdama: ar gražiai dainuoja, ar grakščiai žengia. Po egzaminų ji nusivedė mane į savo kiemą šalia mokyklos, aprodė išpuoselėtą darželį, savo kūrybą jame. O po savaitės, 1941 metų birželio 22 – pirmą karo dieną, kai nuo kulkų ir sviedinių drauge su mokytoju slėpėsi bulvių duobėje, ji buvo sudraskyta įmestos granatos. Žuvo ne tik Petronėlė, bet ir jos tėvas Vladas, ir mokytojas Bubnys. Našlėmis liko Petronėlės mama Paulina ir mokytoja Liuda –  mokytojauti ir auginti tais metais gimusį sūnelį.-būsimą chirurgą.

 

 

Į Stebulius vėl

 

Pamielytas* rankas, pagintas kojas                                                            

Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.

Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…

Drauguži, juk mes augome kartu.

Tu – iš mietelių, kūdroj pamirkytų,

Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.

Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,

Mes – mokslų rinktis traukėm į miestus.

Po šitiek metų, rankom susilietę,

Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,

Dar pastovėkime, dar vienas kitą

Viltim pakurkim, meile netuščia.

Ir paprašysiu aš Rytų apvaizdą

Sukeisti mums gyvenimus naujus,

Kai kibirkštys man bus akis apleidę,

Kai tavo rievės puvėsį pajus…

Pabūk žmogum, išeik jų keblų mokslą

Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.

Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,

Draugus nuo niekšų pratinkis atskirt…

O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,

Šakas platyn, aukštyn skubėsiu mest.

Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:

Toli dairytis po gimtas žemes;

Pirman sutikti patekančią saulę,

Jos pranašų čiulbėtojus viliot,

Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;

Kad reikalingas, kad esu, – žinot.

Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,

Dar topoliu leisk žemėj pasiūbuot…

———

* Nuo darbų geliančias.

Mamų valdoj

2018-03-11

Kalba gyventojai

Signataras Mindaugas Stakvilevičius: „Norėčiau palinkėti nekariauti“

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, signataras Mindaugas Stakvilevičius

Fizikos mokslų daktaras, matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas, 1990 m. kovo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to signataras Mindaugas Stakvilevičius gali net kelias valandas cituoti mėgstamus Lietuvos poetus. Ilgus metus atidavęs studentams ir politikai, dabar džiaugiasi ramia senatve ir šimtmečio proga linki nugalėti visas kliūtis, nesipykti ir nekariauti.

Esate ne šiaulietis, gimėte Lazdijų rajone. Kada pirmą kartą atvykote į Šiaulius?

Pirmą kartą Šiauliuose aš buvau maždaug 3 valandas geležinkelio stoty. 1945-ais metais liepos mėnesį, mus dzūkelius, kurie panoro gyventi kitoj vietoj, pervežė į Klaipėdos kraštą – ten buvo tušti namai, tai čia traukinys stovėjo gal tris valandas ir aš mačiau, kad visas miestas yra sugriautas – ištisai griuvėsiai buvo.

O kaip nutiko, kad vis dėl to, apsigyvenote čia?

Pats pasirinkau paskyrimą, kai baigiau Maskvos universitetą. Nuvažiavau tada į švietimo ministeriją, ir manęs paklausė: „Kur nori – ar į Vilnių, ar į Kauną?“, sakau: „nei ten, nei ten, aš noriu į Šiaulius“. Mat prieš tai vienas draugas anksčiau jau buvo baigęs studijas, atvyko čia ir papasakojo, kaip čia įdomu, kaip čia gerai, kokią įtaką gali turėti studentams tuo pačiu palaikant su jais draugiškus santykius, ir kolegos labai mieli, tai pasiprašiau čia. Bet atvažiavau –nuo Talkšos dvelkia “Elnio“ fabrike raugintų odų smarvė velniška! Tada miestas buvo šiek tiek atstatytas, bet dar ne visai. Galvojau: „Atidirbsiu, kiek priklauso, trejis metus ir spruksiu kur nors kitur“. Bet va, pasigavo po metų viena studentė… Gimė vienas berniukas, paskui antras, paskyrė tais tarybiniais laikais butą, na ir kur po to?… O žmonos tėvai šiauliečiai, tai suturėjo ir neišvažiavau, ir džiaugiuosi, kad taip atsitiko.

Kaip pasikeitė Šiauliai per tuos metus, kol čia gyvenate?

Dabar nejauku, kad universiteto beveik neliko, studentų jau neliko. Kalbėjausi kaip tik neseniai telefonu su savo draugu vyresniu Bakščiu (Albertas Bakštys – matematikas, ilgametis Šiaulių universiteto dėstytojas – red. past.), sakau: „Kaip gerai, kad mudu laiku pasenom, kad mums jau nekliūva šitie išdraskymai.“

Užaugo Šiauliai, labai gerus vadovus turėjo, nepaprastai gerus. Šiauliečiai plyta po plytos nešė, sugalvojo persikelti per geležinkelį, ir aš dabar ten gyvenu. Ir augo, plėtėsi Šiauliai. Ir kai jau tapau tarybos nariu (1988 m. M. Stakvilečius buvo 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos nariu), aš jau gyvenau didžiuliame mieste su 140 tūkstančių gyventojų. O po karo buvo likę sveikų namų gyventi tik kokiems 5 tūkstančiams… Labai mielas man šitas miestas, mano akyse užaugęs: gamyklos, kurių jau dabar, deja, neliko, įvairūs kombinatai – nieko neliko.

Ko palinkėtumėte Lietuvai 100-mečio proga?

Praėjus tiek metų ir po Nepriklausomybės etapo, tiek pirmo, tiek antro, aš norėčiau palinkėti nekariauti. Pykstamės, kaltų ieškom ir kai ieškai, tai visuomet randi, kiršinam vieni kitus… Todėl prisimindamas Justino Marcinkevičiaus, mano mylimo poeto, tarp kitko – mes buvom geri bičiuliai – eiles: „O naktie, užgulus mano langą, /su tavim ir aš tamsus daraus./ Būtų šventa, vaikiška ir lengva/susapnavus dar ką nors švaraus./ O naktie, pažadinki bent žodį, /su kuriuo džiaugsminga būtų kilt,/ kaip ligoniui burną man pražiodyk,/ prievarta gyvenimo įpilk./ O naktie, atrodo, kad jau aušta,/ pasitrauk dabar, daugiau jau netrukdyk,/ kai į dieną lyg į antrą aukštą/ kyla dūstanti žmogaus širdis.“ Tai aš labai norėčiau, kad nebūtų tokių naktų, su tokiais sapnais, kad būtų kaip galima daugiau švaraus, gražaus, mielo, kad žmonės užuot ieškoję priešų ir su jais kariavę, prisimintų Vinco Kudirkos žodžius: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Gal paklausykim vis dėl to Maironio – paimkim arklą, knygą, lyrą ir ženkim Lietuvos keliu. O tas kelias ir vingiuotas, ir kliūčių visokių bus, bet juk mes – lietuviai, mes pratę nugalėti įvairiausias kliūtis – kliūtis nugalėti, o ne vieni kitus. Va šito ir palinkėsiu aš visiems šiauliečiams, visiems lietuviams.

Esate fizikas, matematikas, tačiau akivaizdu, kad domitės ir poezija. Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

Kartais mes, dėstytojai, paskęstam teoremose: įrodymas pusę valandos arba visą valandą, o naudos – beveik jokios. O poezijoj visuomet randi ką nors tokio… Bent aštuoniom valandom moku eilėraščių: Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Lermontovo, Puškino, Strielkūno, Maironio, Janonio. Žmonėms reikia ko nors švaraus, gražaus, dvasingo, todėl poeziją ir skaitau. O kai ką nors tokio randu – ir išmokstu. Jaunystėj vieną kartą perskaitydavau, paskui jau du kartus, o dabar tai jau kokį dešimt kartų, kad įsiminčiau. Bet tos poezijos nekalu, aš ją atkuriu pagal tai, kokia nuotaika, kokia muzika skamba, kokios asociacijos kyla skaitant ar klausant eilėraštį. Ir, galiausiai, norėdavau pasirodyti studentams – va, koks aš išslavinęs, kaip aš moku ne tik fiziką ir matematiką, bet ir poeziją skaitau, ir jūs būkit tokie. Man gyvent gerai, 87-eri man šiemet sueina, neseniai man 23-ia atžala gimė, ir kitiems linkiu taip pagyventi.

7 lemties klasė

2017-11-30

   1948 m. rugsėjį klasė pasikeitė: jau nesimokė Ieva ir Jadvyga; negrįžo septintoje mokytis Algimantas; atvažiavo buvusios Pajūrio gimnazijos mokinės  Šapolaitės – Zita ir jos jaunesnioji sesutė Onutė. Apsigyveno jos mokyklos ketvirtajame palėpiniame aukšte – kartu su jomis iš Pajūrio atvykusio  muzikos mokytojo Pempės buto kambaryje. Vėliau persikėlė į namą prie mokyklos kiemo. Jų tėvai gyveno bent už 40 kilometrų – Vainuto  valsčiaus Aušbikavio kaime.  Buvęs vargonininkas Čaikauskas ( o dabar jau mokytojas Pempė) ėmęsis vadovauti gimnazijos chorui, seniūne paskyrė jau iš anos mokyklos pažįstamą dainininkė Zitą. Ir mane ji į tą chorą įrašė, bet Pempė, kaip ir anksčiau Ragauskas, deja, dėl klausos trūkumų manęs nepriėmė.

   Kasdien po pamokų  aš  ateidavau  į jaukų sesučių kambarį ruošti namų darbų: tapau lyg ir Onutės algebros, geometrijos konsultantu; Zitai padėdavau  lietuvių, rusų, vokiečių kalbas įkirsti. Jau spalio mėnesį paslapčiomis klasės auklėtojas pasakė, kad Pajūryje sesutės turėjo neperlaikytas pataisas:  Zita  lietuvių  kalbos, o Onutė – algebros. Atvažiavo jos iš taip toli su kažkieno ranka pertvarkytais šeštos klasės baigimo pažymėjimais, tačiau, kai apgaulė išryškėjo, Šapolaičių iš mūsų gimnazijos nepašalino. Lėmė ir tai, kad jos normaliai, be priekaištų mokėsi, ir tai, kad klasė buvo ir taip negausi: Aldona, Algirdas, Arvydas, Augustas, Juozas, Kostas, Mindaugas, Ona, Simas, Zita.

  Kasdien būdamas pas sesutes, tapau lyg jų šeimos nariu. Po gegužės  švenčių papasakojo  poasididžiuodama Zita, kad jų mamos brolis, vokiečiams Lietuvoje tarnavęs  karininkas, dabar yra partizanų vadas. Matyt, ir dėl to Pajūrio gimnazijos vadovai suveikė taip, kad jo dukterėčių gimnazijoje neliktų. Zita pokalbiuose būdavo karingai nusiteikusi, sakydama, kad visus, kas valdžiai tarnauja, reikia skandinti durpynėje ir t. t.  Nesutikdavau tuo klausimu su ja, bet į ginčus nesiveldavau.

  Sesutės buvo nepanašios ir išvaizda, ir būdu. Zita aukštoka, laiba, labai energinga, valdinga, pratusi visur groti pirmuoju smuiku. Ir efektyvių kombinacijų – kaip pasiekti konkretų tikslą – dažnai prigalvodavo.  Onutė buvo žemesnio ūgio, apvalutė. Ir visada rami. Jautei, kad ji visa atsidavusi savo vyresnės sesės iniciatyvoms. Ir per pamokas, ir po pamokų būdamas su Ona ir Zita, tapau joms labai artimas – tarsi šeimos narys. O Zitulei gal ir daugiau… Tai įtariau vasario pabaigoje, kai bendrabučio virtuvėje ruošėme išleidžiamajai klasei šimtadienio vaišes. Tuo įsitikinau vėliau, kai matydamas nuliūdusią dėl kažko (o tai būdavo su jos charakteriu dažnokai), ir pats nejučiom susigraudindavau.

 Išleistuves birželio 30 dieną, ketvirtadienį abiturientams vėl suruošėme mes. Penktadienį, liepos 1 dieną, sutvarkėme salę, kurioje buvo išleistuvių iškilmės, atidavėme jau išplautus indus ir kitą dieną, jau šeštadienį, patraukėme namų link. Nors sesutėms reikėjo nukakti  net 40 kilometrų,  tėvas jų  parsivežti  neatvyko. Mat dar pavasarį jį,  pavyzdingą, turtingą ūkininką, išrinko naujai sukurto “Žemaitės“ kolūkio pirmininku. Lėmė, suprantama, dar ir tai, kad artimiausi žmonės nujautė, jog šis pirmininkas netaps miškinių auka. Taigi. neatvažiavo, kadangi rengėsi dar vienam – sekmadienio susirinkimui, į kurį atvažiuosiąs ir valdžios aktyvas.

  Pirmus 10 kilometrų iki Stoniškių mus pavežė kareivių dengtas sunkvežimis. Prie kelio į Katyčius prieš išsiskiriant dar pasėdėjau su Zita, Onutei kažkiek nutolus. Grįžus ji paklausė, ar jau atsibučiavome. Zitulė  išpeikė mane, kad vis  dar nesusiprantu, neišdrįstu. Ir prižadėjo pagaliau pati pabučiuoti, kai Mindaugas atvažiuosiąs po 3 savaičių švęsti savo aštuoniolikto gimtadienio.

  Grįžęs su broliu Algirdu kasdien veždavau  iš Nemuno lankų šieną. Pakraunam, suveržiam kartimi ir per valandą parvažiuojam. Algirdas važnyčioja, o aš guliu, seku akimis debesis ir svajoju apie būsimą gimtadienį Aušbikavy.

  Mama kažko penktadienį važiavo į Pagėgius. Grįžusi  pasakė baisią naujieną: abi Šapolaitės sekmadienį žuvo. Jos, šeštadienį neįstengusios pareiti namo, pernakvojo pas gimines Vainute, pabuvo  mišiose ir vėl patraukė namų link. Netrukus jas pasivijo į kolūkio susirinkimą važiuojantys vainutiškiai. Ir pavežė… Netoli Gorainių  visus susprogdino  Šapolaičių mamos brolio suaktyvinta prieštankinė mina. Palaidojo sesutes Teneniuose.

  Sunkiai gijau po tos baisios traumos. Gelbėjo ne tik tėvukas, mama, vyresni broliai Algirdas, Gintautas, bet ir toliau gyvenantis Gediminas su Nijole. Naktų klaikybę blaškydavau pas juos, Kažemėkuose.  Jie sakydavo, kad lietuviams, gyvenusiems ant dviejų didelių, agresyvių valstybių slenksčio, tekdavo amžių amžius nuožmiai gintis. Matyt, iš  čia tas atšiaurumas, netgi žiaurumas netgi saviems tautiečiams, lig šiol daugelio žmonių neapleidęs. Bet gi dabar kiti laikai, kitoks civilizacijos lygis, kitokios gyvenimo sąlygos. Tad dabar turėtų būti ir kitos, ne žudynėmis grįstos kovojimo priemonės – tokios, kurias atrado ir tautai pateikė Kudirka, Vaičaitis, Biliūnas, Vydūnas, Maironis.

  – Mindaugėli, sakydavo Nijolė, – daryk visą gyvenimą taip, kad žiaurumo mažėtų, kad lietuvis nekeltų rankos prieš lietuvį. Ir velionės sesutės  tavo tokiems darbams tikrai pritartų.

 Giliai širdyje man įstrigo tos Nijolės ir Gedimino mintys, ir visą gyvenimą aš jiems dėkingas už tai:  jie paskatino rinktis tikslingą veiklos sritį, kurią tada tik apčiuopiau, o po  penkerių metų ir radau.  Suvokiau tada, kad mano misija – pedagogo darbas, suteikiant mokiniams ir studentams ne tik fizikos ar matematikos žinias, bet ir netiesmukiškai skatinant dvasingumą. Savo malonumui ir, viliuosi, daugelio jaunų žmonių pasitenkinimui atidirbta šešiasdešimt dveji metai…

 

Prasmė

2017-10-07

Spalio 23 d. Lieporių biblioteka surengė mano paskaitą Lieporių gimnazijos 2 klasės mokiniams apie gyvenimo prasmę. Atėjo ir keli Lieporių bendruomenės žmonės. Tačiau tai buvo ne paskaita, o pokalbis. Pradėjau klausimu: į kurią žmogaus vietą reikia žiūrėti, kad nustatytum jį esant Lietuvos inteligentu? Neatsakė niekas. Tad teko priminti Vinco Kudirkos pastebėjimą: kinkose paslaptis – jei dreba, tai inteligentas. Atrodo, banalus klausimas: kokia gyvenimo prasmė, nes atsakymą randi greitai: gyventi taip, kad būtų gera nuo tavo veiklos ne tik tau, bet ir kitiems, kad išeitum daug padaręs ir esamiems, ir būsimiems. Ir vėl priminiau V. Kudirkos:

“Kol da idealais, brol, besigėrėsi,
Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,
O skubink! Paskui tu… jų išsižadėsi
Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.“

Prasmę žinom, bet įjos įgyvendinimui reikia daug daug pastangų: ir kvalifikacijos, ir kantrybės, ir sveikatos, ir nepasidavimo šios minutės pigesniems pasitenkinimams.

Vis sukasi galvoje tas buvęs pokalbis: vis nejučiom svarstau, kas pataikyta, kas prašauta. Ir, žinoma, svarbiausia: ar būta iš to pokalbio naudos.

 

 

Įkirto

2017-09-17

Grįžęs  iš brolio laidotuvių, radau du Bubių seniūnijos ir vieną rajono valdžios raštišką teiginį, kad mano namų valdos žemė nenaudojama, apleista ir t.t. Žodžiu, vietinės valdžios išpeikė mane už, atseit, žemės sklypo nenaudojimą. Neiškentęs pasiunčiau rajono Administracijos direktoriui:

“Radau, Direktoriau, jūsų rugsėjo 8 d. Įsakymą Nr. A-1280, kuriame teigiama, kad mano, Mindaugo Stakvilevičiaus, 0,6200 ha sklypas, esantis Knašių k. 5, yra ir apleistas, ir nenaudojamas.
Tai netiesa! Aš ten tvarkausi kelias dienas kas savaitę. Ten veši mano rankomis sodintas sodas: obelys, vyšnios, slyvos, slyvaitės, serbentai, sausmedžiai, korintai, gudobelės, aronijos, agrastai, lazdynai, šaltalankiai, svarainiai.
Ten mano rankomis kasmet sukasamas, apsėjamas, apsodinamas, apravėjamas daržas,  reguliariai laistomi šiltnamiai. Ten mano pušelėmis, alyvomis apsodinta 15 m. pločio beveik 200 m. ilgio pakelė – kad derlius būtų ekologiškas.
Kita minėta 62 arų namų valdos dalis – kiemas, pievelė, kviečių pasėlis.
Gal “Komisijai“ užkliuvo tai, kad aš, 86 metų senukas, užuot skutęs sodą, pievelę trimeriu, bent dukart per metus nušienauju dalgiu? Gal ji nuteisė už tai, kad toje dalyje, kurios neužima daržas, sodas, pievelė, nesunaikinu augančių ąžuolų, uosių, beržų, klevų, liepų, drebulių? Kad ten prisodinau eglių, pušų, kadagių?
Ne, aš administraciniam teismui ar dar kokiai įstaigai neskųsiu to Įsakymo: paskutinę sveikatą tai atimtų. Betgi jūs žinokite: pasijutau paniekintas, pasijutau gavęs smūgį žemiau juosmens – kokių papildomų 50 eurų surinkimo labui.
Mindaugas Stakvilevičius.“

Per 11 dienų atsakymo negavau. Veikiausiai, atostogauja. Seniūnijoje man parodė apsileidimą iliustruojančią nuotrauką. Joje prieš negyvenamą namelį – darželis. kuriame jau nežydi nei bijūnai, nei, lelijos, nei gegužraibiai, nei dekoratyviniai lubinai. Panašų į jį paliko velionė Kristina Kantarienė, toks jis, kas vasarą nuravėjamas, ir liko.  Prieš jį dar pasodinau svarainius, nuo kurių obuoliukai jau nuskinti. Dešinėje pasodinau jazminus; kairėje prie pat namelio, kaip ir tada, prieš 34 metus, žaliuoja stogo nesiekiančios alyvaitės. Štai ir visas įrodymas, kad 62 arų sklypas apleistas, netgi nenaudojamas. Taigi, ko tik nesukursi dėl papildomo centuko… Kaip čia neprisiminti dar prieš 80 metų  mūsų kaime populiarios dainelės posmelio?:

“Litas kalba, litas tyli, litas muša, litas myli,

Dėl to lito išpaišyto tėvą peklon įvarytų.“

Ačiū padoriems žmonėms!

   Vakar,  spalio 2 d., gavau Šiaulių rajono administracijos direktoriaus laišką, kuriame pranešta, kad Mindaugo Stakvilevičiaus 62 arų sklypas išbrauktas iš nenaudojamų sklypų sąrašo.

O dar vis kas nors pasako, kad nėra teisybės, nėra žmoniškumo…

 

 

 

Vėl rugsėjis

2017-09-01

Rugsėjis

Prieš aštuoniasdešimt metų buvo mano pirmutinė Rugsėjo pirmoji. Ir savo Stebulių pradinės mokyklos mokytoją Baltrų Bubnį, ir daugumą klasės draugų tada pirmąkart pamačiau. O šiandien skambinau į Garliavą savo mielai mokytojai, buvusiai Pagėgių Donelaičio gimnazijos bendrabučio auklėtojai Onai Ragauskienei. Pasveikinau, neabejodamas, kad ji mano skambučio ir vėl laukė. Skambinu aš jai kasmet bent keturis kartus: sausio pirmą dieną, sausio 21 dieną – per jos gimtadienį (1925 m.), rugsėjo pirmą ir spalį per Mokytojo dieną. Ir šiandien ji rado gerą progą pamokos trukmės pasakojimui apie anuos laikus, apie jai mielus buvusius mokinius, auklėtinius, kolegas, suminėdama jų vardus, pavardes, metus. Deja, su patikslinimais, kaip ir kada jie išėjo iš gyvenimo. Pabrėžė dar kartą, kad mes savo laiku, kol galėjome, viską padarėme, nemažai naujai kartai perdavėme. O mielus prisiminimus pasilikome sau. Tad ir išėjimas neturėtų būti tragiškas. Dėl Jūsų gyvenimo misijos vertinimo absoliučiai sutinku, miela mokytoja.

Pagėgiškiai

2017-08-28

Pagėgių gimnazijos bendrabutyje

Mielas lig šiol man tas bendrabutis. Vis menu jį ir dieną, ir naktį. Jis augino mus, mokė, ugdė – rengė prasmingam gyvenimui. Direktoriaus Jono Greičiaus iniciatyva dalis trečio aukšto klasių tapo berniukų, o ketvirto – mergaičių bendrabučio kambariais. Ten buvo lovos, spintos, mūsų atsivežtos spintelės, kėdės, keli stalai ir krosnis, kurią mes kūrendavome pačių suskaldytomis malkomis. O praustis ir atiduoti gamtos šaukimo atliekas bėgdavome į apačią. Dieną pradėdavome mankšta, prausimusi, lovų klojimu, visada skaniais ir sočiais pusryčiais valgykloje. Mūsų mieloji šeimininkė išvirdavo gardžius pusryčius, pietus, vakarienę iš to, ką mūsų tėvai atveždavo ar ką pati nupirkdavo. Ir, žinoma, jai jokios kontrolės nereikėjo. Vadovavo tam bendrabučiui, rūpinosi mumis, kaip savais vaikais (jų pati dar neturėjo), jauna mokytoja Onutė Kelertaitė, vėliau tapusi Ragauskiene.

Mūsų kambaryje gyvendavo ar dešimt berniukų iš bent keturių skirtingų klasių. Būtent taip buvo nejučiomis perduodama patirtis jaunesniesiems, padedama mokytis, ruošiant painesnius namų darbus. Aptardavome viską, kas buvo įdomu, aktualu. Nuostabi tai buvo gyvenimo patirties sėmimo mokykla. Pirmais metais, kai aš buvau šeštokas, didžiausią mums įtaką darė išleidžiamosios aštuntos klasės gimnazistas Juozas Masolas. Atrodė, viską jis išmanė, va tik su plaukais jam nesisekė – buvo mums į ką lygiuotis. Bet ir pasišaipydavome mes iš jo, kai pavasarį sėdėdavo kieme, kaip katinas prieš saulę šildydamas per anksti gerą galvą paliekančius blogus plaukus. Paskutinius dvejus metus aš kambaryje buvau vyriausias. Nors rasdavo velniukai progų ir iš manęs pasišaipyti, tvarką ir dorą gyvenimo būdą palaikyti nesidrovėjau.

Kambary buvo žemaičių, gyvenančių nebūtinai Pagėgių apskrityje. Kai kas (pvz. Žemaitaitis) tik apsimesdavo žemaičiais, taip painiodami dieniniams ar naktiniams keršytojams pėdsakus. Išsipasakodavome vakarais apie savo ankstesnį gyvenimą, apie konkrečius karo ir pokario baisumus, apie tėvų, vyresnių brolių, seserų gyvenimą. Ir vis kalbos nukrypdavo į tai, ką reikia daryti, kad žmonės būtų geresni, kad nedegtų neapykanta, pavydu, kerštu. Aptardavome perskaitytas knygas: kas ten tiesa, kas fantazija, kas duoklė, kas padeda rasti kelią į įdomų, prasmingą gyvenimą. Ir, ką besakyti, paliesdavome ir intymesnes temas. Beje, pasirodė, kad kai kurie jaunesnieji turėjo daugiau informacijos – tikros ir pramanytos – apie tai.

Dideliame mokyklos kieme, į gatvės pusę, buvo įrengtas sporto komplektas: krepšinio, tinklinio aikštelės, gimnastikos įranga. Ten mes, bendrabutiečiai, kartu su iš miesto ateinančiais, sportuodavome: žaisdavome krepšinį, tinklinį, futbolą, laipiodavome vien rankomis kopėčiomis, sukdavomės ant skersinio, vaikščiodavom buomais, šokinėdavom į viršų, į tolį. Pavasarį vakarais apibėgdavome bent dešimt kartų apie kiemo aikštyną.

Vieną mokyklos klasę pavadino Raudonuoju kampeliu. Ten buvo nemokykliniai suolai, kėdės, radijas, pianinas. Gale kabojo to meto valstybės vadų portretai, šone – Lietuvos rašytojų paveikslai. Beveik pusė vaikų mokėjo groti pianinu, akomponuodami melodijas kaip akordeonu ar armonika. Susirinkdavome ten vakarais dainuoti, pažaisti šachmatais, šaškėmis, taip pasišnekėti. Ateidavo pavakaroti ir miesto mokiniai, o kartais ir mokytojai.

Rašau aš apie tai todėl, kad būtent bendrabutis nemažai prisidėjo prie to, kad mes išmokome gražiai, prasmingai gyventi, augti dideliame, darniame kolektyve. Deja, šito jauno žmogaus tobulėjimo būdo šiandien pasigendu – geltonieji autobusiukai to neatsveria.

                           Kitose klasėse

Geriausiai prisimenu tuos, kurie baigė (jau ne Donelaičio gimnaziją, o Pagėgių vidurinę mokyklą) po mūsų – 1951 metais.

Romas Bulakas – kambario draugas. Būdavo, kad ir susipykdavome, kartais duodami mūsų jautriems nervams valios, bet neilgam – vėl gyvendavom geruoju.  Būdavo, įniršdavo, o gal tik vaizduodavo tokį, kai jaunesnieji jį pravardžiuodavo Katinu, dargi Maraušu. Ir kokiu linksmu balsu jau Šiauliuose 1957 metais jis pasišaipė iš manęs, pranešdamas, kad būtent čia mokiniai ir studentai jo buvusią pravardę prisiuvo man – praminė Katinu. Romas buvo lanksčiausias mokyklos gimnastas. Dailiai piešdavo, grodavo. Baigęs dvimetį Šiaulių mokytojų institutą, o po kurio laiko ir neakivaizdžiai Pedagoginį institutą, mokė fizikos Šiaulių vakarinėje mokykloje. Mano laisvai pasirenkamas paskaitas universitete “Fizika ir žmonijos raida“, Romo paskatinta, lankė anglų filologiją studijavusi jo anūkė Vaida. Labai gerai mudu sutarėme iki jo gyvenimo pabaigos.

Zigmas Šeputis gyveno kitame kambaryje. Tėvai – turtingi ūkininkai, gyvenę netoli Sartininkų, Buvo geras sportininkas – krepšininkas, labai ištvermingas lengvaatletis, šachmatininkas, mėgdavo samprotauti fundamentaliomis temomis. Kai per 1951 metų vasaros atostogas nuvažiavau pas jį į kaimą, jis mane apnakvydino daržinėje, perspėjęs, kad jie naktį bruzdės, slėpdami savo svarbiausią turtą, nes sužinoję, jog ryt ar poryt juos išbuožins. Išvykau, kai dar buvo ramu. O Zigmas, matyt, klasės draugo Eugenijaus vedinas nuvyko į Marijampolės rajono miške esantį bunkerį, bet vadas atsisakęs jį priimti ir pasiūlęs ne kraują lieti, o mokytis. Tada Zigmas atvažiavo pas Romą į Šiaulius, kur su juo studijavo fiziką ir matematiką. Iš ten abu pašaukė į kariuomenę. Romą dėl skrandžio problemų greit išleido, o Zigmas liko aukšto rango kariškiu iki pensijos. Kartą Romas kaip sensaciją man išpylė: “Zigmas – Lietuvos buožės vaikas – Kremliaus garbės sargybos pulko vadas!“ Demisuotas vadovavo Maskvos apygardos medžioklės ūkiui: pravertė dar vaikystėje išeita gerai ūkį tvarkiusio jo tėvo mokykla. Ten, Pamaskvėje ir pasiliko…

Aldona Skirutytė (minima ir internete). Ją tiksliausiai apibūdintų posakiai iš Vinco Krevės “Gilšės“: “Žingsnį žengė – lyg gulbelė plaukė, žodį kalbėjo – lyg lakštutė lakštavo…Veidas – kraujas su pienu maišytas.“ Labai švelniai moteriška buvo Aldona. Visada rami susikaupusi, galbūt mąstanti apie tai, ką dar nupiešti. Mokyklą dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų baigė ne Pagėgiuose, o Šilutėje. Paskutinį kartą susitikome Seime, kai jai buvo skiriama už meno kūrinius Valstybinė pensija. Atrodė, mažai pasikeitusi, vis tuo pačiu grožio ieškančiu žvilgsniu, tik kažkiek suvargusi.

Filomena Tutlytė. Trapi, liekna mergaitė, O kaip, atrodytų, laisvai, be ypatingo įsitempimo eilėraščius ji rašė! Ir kiekviename bendrame mokyklos sienlaikraštyje, ir literatų būrelio sienlaikraštyje “Mūsų žiežirbos“ juos rasdavome. Perspausdindavo ir apskrities laikraštis “Pagėgių balsas“. Filomenos kūrybos stilius primena poetės Janinos Degutytės eiles. Deja, labai anksti, vos  baigus mokyklą, Filomenos neliko. Neturime antros Degutytės lygio poetės…

Pranas Juronis (o gal Jūronis?). Tinka jam Justino Marcinkevičiaus “Jauni ir gražūs, liekni kaip medžiai“. Aukščiausias klasėje, tamsiaplaukis. Mergaitės į jį užsižiūrėdavo. Bet draugavo, kol ji Pagėgiuose mokėsi, tik su Aldona. Visur jo, judraus, entuziastingo, būdavo pilna. Atsimenu jo kuriamų eilėraščių, išrašytų “Mūsų žiežirbose“, kelis posmelius:

“Rudens kam vėjai baisūs;

mes nieko gi nebojam.

Jėga – mūs darbo vaisius –

nužers kliūtis rytojaus.

Širdis, ramiai sau plakus,

šiandien krauju alsuoja.

Užstosit, kliūtys, taką?

Sutryps jus plieno kojos.“

Romas pasakojo, kaip Pranas, leisdamasis su slidėmis nuo Pagėgių vandentiekio bokšto kalno, susižalojo akį. Bet ir toks jis visoms, o ypač kitai žemesnės klasės mokyklos gražuolei poetei Lydijai Džiaugytei,  patiko: susituokė jiedu dar studijuodami.

Vytautas Areima buvo pirmasis mokyklos komjaunuolis, organizacijos vadovas. Kai kurie mokiniai jį slapčiom mergišium vadino. Kai “Mūsų žiežirbos“ su atitinkamu Kaziuko piešiniu parašė:

“- Patamsiuos laiptų kursim romaną,

užuot juos skaitę, mylima mano.

Knygas pamiršim storas, nuobodžias,

čia meilę reikšim ne vien tik žodžiais.“,

įtaręs, kad nupieštas su panele būtent jis, užsipuolė, nežinia, ar rimtai, ar tyčiom, mane, to laikraščio redaktorių: kam, girdi, iš jo šaipausi. Bet nesusipykom, ir toliau likom draugai. Nors neaukštas, bet puikiai žaidė krepšinį. Atrodė, neįmanoma iš jo atimti kamuolį. Viešėjau pas Vytautą Vilniuje, kai jis dar buvo Civylinės gynybos vadovas, atrodo, pulkininkas.

Valdas Bieliauskas persikėlė į Pagėgius su tėvais ir jaunesne seserimi Klaudija iš Rokiškio apskrities, atrodo, iš Panemunėlio. Buvo santūrus, bet su visais draugiškas. Ypač artimai draugavo su Romu. Jau Šiauliuose Romas vis pasakodavo man ką nors apie Valdą. Sielvartavo dėl jo žiaurios avarijos.

Raimondas Daulenskis atvyko į šeštą klasę. Sakė, kad iš Plungės. Nepakeičiamas optimistas, siekiantis vis paties didžiausio, svarbiausio. Krepšinio aikštelėje elgėsi taip, lyg žaistų tik vienas prieš visą kitą komandą. Mokyklą baigė jau Marijampolės rajone. Ten jis ir sutiko Jūratę – būsimą gydytoją, ŠPI dėstytoją. Baigęs MISI (Maskvos Inžinierinės statybos instituto) automechanikos fakultetą, įsikūrė su Jūrate Šiauliuose.

Eugenijus Jakimavičius (yra internete) – trejais metais vyresnis už kitus bendraklasius – iš Marijampolės atvyko į septintą klasę jau pavasariop. Jautėsi jo solidi gyvenimo patirtis, įsimindavo jo ramūs pasakojimai nebūtinai apie ramius įvykius. Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo pulkininko leitenanto laipsnį.

Mano gėdai, kitas tos klasės mergaites menkai prisimenu. Tikrai buvo stuomeninga Jadvyga Overlingaitė. Gal toje, o gal žemesnėje, mokėsi Birutė Zybartaitė, Marija Šeputytė, Danutė Greičiūtė, Irena Kuisytė – būsima Šilutės mokytoja, ten neretai moralizavusi už nestropumą mano brolio Gintauto vaikus, vis pakišdama jiems pavyzdinio mokinio – jų dėdės Mindaugo  – nuorodą…

                                Kitose klasėse

Paminėsiu dar kelis 1952 metais baigusius Pagėgių vidurinę mokyklą draugus. Tai Povilas Grikšas, Albinas Jarusevičius, Romas Tallat-Kelpša, Zigfrydas Baibokas, Alma Pempytė.

       Vieną dieną atsiveria mūsų kambario durys, ir įėjęs dideliu lagaminu nešinas berniukas klausia: “Ar čia yra Pagėgių Donelaičio vardo bendrabutis?“. Taip įsikūrė su mumis Povilas. Visada jis būdavo toks – detaliai tikslus. Atrodo, niekad nepasikarščiuodavo, ir veikdavo, ir kalbėdavo viską rūpestingai apgalvodamas. Mėgo šokius, lankė būrelį, vis nekantraudamas laukė Respublikinės dainų šventės, kurioje dalyvavo ir mūsų gimnazistai. Kai studijavau, susirašinėjome, esu aplankęs jį per atostogas.

   Albinas Jarusevičius (yra internete) gimė tą pačią dieną, kaip ir aš. Sugebėjo mokytis, materialiai išsilaikydamas iš gimnazijos pionierių draugovės vadovo atlyginimo. Draugavome paskutiniais mokslo metais, paskui kelerius metus susirašinėdavome. Baigė Vilniuje žurnalistiką. Dirbdamas “Tarybiniame mokytojuje“ per kūrybinę komandiruotę Kretingoje aptiko mano 1960 metų laidos fizikę Diną Karosaitę, netrukus pavertęs ją Jarusevičiene.                                                       

   Romas – visada tvarkingas, skoningai apsirengęs – ir gerai mokėsi, ir puikiai sportavo (krepšinis, stalo tenisas, šachmatai), ir grojo, ir šoko. Atsikėlęs po karo veikiausiai iš Radviliškio tėvas dirbo geležinkelio stotyje. Su gimnazistais sužaidęs simultaną tų metų Lietuvos šachmatų čempionas Isakas Vistaneckis, žiūrėdamas į Romą, pareiškė, kad stipriausiai su juo žaidęs vienintelis lygiąsias pasiekęs tas gražus jaunas berniukas. Šilutėje mokslus baigęs buvęs Šiaulių vicemeras Zenonas Sabalys man papasakojo, kad rimčiausias tų kraštų stalo teniso priešininkas jam buvęs Romas: kaip bekirstum, jis sugebėdavo kamuoliuką į stalą atmušti. Jo rašiniai būdavo kiekviename “Mūsų žiežirbų“ numeryje.      

          Zigfrydas – “šišoniškis“‘. Tėvai ūkininkavo kažkur netoli Rambyno (gal Bardėnuose?), o jis gyveno gretimame bendrabučio kambaryje. Puikiai mokėsi viską – ir kas priklausė, ir papildomai. Ginčydavomės su juo fašizmo ir komunizmo tematika; kabinėdavomės prie jo, atseit, į vokiečius persivertusio lietuvio. Mokiniai buvo nustebinti tuo, kaip jis, visada ramus, santūrus, per klasės sukurtą vaidinimą mokykloje taip įtikinamai suvaidino žiaurų, fanatišką vokiečių fašistą. Tik po daugelio metų paaiškėjo, kad  Zigfrydas jau tada rengėsi tapti geru teatro specialistu. Tam jis ir gerai mokėsi, ir ginčydavosi ne tiek reikšdamas savo nuomonę, kiek ją vaidindamas. Kadangi mokyklą baigė sidabro medaliu, buvo be egzamino, bet su vaidybos gabumų patikrinimu, priimtas į Maskvos Valstybinį teatro studijų institutą (GITIS). Ten tapo kino režisieriumi.

  Alma – antroji muzikos mokytojo Pempės dukra. Vyresnioji baigė trejais metais anksčiau. Visada geros nuotaikos, judri, sportiška, muzikali. Mokėjo su visais gerai sugyventi ne tik mokykloje, bet ir po jos. Per 2011 metų gimnazijos šventę apie savo klasę pasakojo būtent ji.

Vyresnieji

   Dvejais metais anksčiau baigė mūsų Kosto vyresnis brolis Bronius Kantautas – būsimasis inžinierius. Buvo labai judrus, universalus sportininkas, per apskrities lengvosios atletikos varžybas peršokęs virš pusantro metro, tačiau jam tas šuolis nebuvo įskaitytas, nes skriejo per kartelę akrobatiškai – “kregždute“. Gimnazija pristatė sidabro medaliui gauti, bet Švietimo ministerijos komisija to nepatvirtino.

   Stoniškiuose gyvenęs Radvilavičius tapo fiziku, po to ir filosofu, dėsčiusiu Kauno politechnikos institute. Per 1995 metų vasarą vykusį visų laidų susitikimą jis sakė atidžiai sekęs mano politinius veiksmus. Bet nepatikslino, už ką peikė, už ką galbūt gyrė…

Stonys buvo vyriausias. Atėjo į gimnaziją, gyvenime jau daug ką patyręs. Kostas man sakė, atseit, jį, dar visai jauną vokiečių kariuomenės belaisvį, varomą per Pagėgius, pamatę tėvai, išprašę karininkus jį paleisti. Žinoma, atsidėkodami užtai ne vienu buteliu. Studijuodamas vaistininkystę, kartą užsuko į bendrabutį su bokso pirštinėmis. Susirėmėm. Po to pirmą kartą gyvenime susipažinau su netikra atmintimi: kartais atrodydavo, kad tai, kas vyksta dabar, jau buvo kažkada. Nelikau ir aš skolingas: priešininkas kelias dienas vaikščiojo su “fanaru“.

Ką studijavo su mumis gyvenęs Juozas Masolas, jau neatsimenu. Paskambinau, iš kažkur sužinojęs jo telefoną, kviesdamas jį į minėtą 1995 metų susitikimą, bet jis atsisakė atvažiuoti, sakydamas, kad ne ypatingai gerai jaučiasi. Kad Juozas draugavo su bendraklase Afrozina, galima spręsti iš mūsų šeštosios klasės vakarėlyje padainuotų kupletų:

“Ko liūdi, Juozukai mūsų, ko liūdi, broliukai mūsų?

… 

Per daug myli Afroziną. Ji tau širdį sugadino…“ 

Ir dar per tą vakarą buvo apdainuota – veikiausiai iš pavydo vyresnei, populiaresnei – puošnios figūros dainininkė Stonytė:

“Ada kas nesižavėtų, tas širdies gal neturėtų.“

Beveik kiekvieną kartą, kai skambindavau mokytojai O.Ragauskienei, ji paminėdavo iš Panemunės bendrabutyje apsigyvenusį Vytautą Tamašauską, kuris buvo net penkiais cm  už jos vyrą J.Ragauską aukštesnis. Dėl kažkokios priežasties nuo valdžios nukentėjus jo tėvams, Vytautas vertėsi sunkiai. Paskui jis papasakojo man, kad jam labai padėjusi būtent Mokytoja. Baigęs studijas, mokė istorijos Šilutės mokykloje. Per susitikimus jaučiau, kad jis ne visada patenkintas mano politine pozicija. Tačiau nebarė.

Viena klase aukščiau už mus mokėsi tik mergaitės. Nelabai jas prisimenu, nes draugavimui buvau per jaunas…

Palmyra Knatauskaitė buvo svajotoja, vis perbėgdama mintimis per didingą, romanizuotą mūsų tėvynės praeitį – valstybės sukūrimą, jos pirmuosius valdovus, lietuvių gynimosi ir puolimo kovas. Mokytojavo Jurbarko rajone. Dar pavyko iš Romo Bulako gautu telefonu pasikalbėti su Palmyra, prieš jai ir jam išeinant.

Liuda Misevičiūtė buvo aktyvi, valdinga. Ir gerai mokėsi, ir buvo mokyklos Mokinių tarybos pirmininkė. Neduodavo ramiai tinginiauti ar siausti ta Taryba. Beje, tai buvo mūsų gimnazijos direktoriaus kūrinys, daug prisidėjęs prie ugdymo, auklėjimo. Jau grįžęs iš tremties direktorius papasakojo, kad valdžiai ta Taryba vis užkliūdavo, vis siūlydavo likti be jos. Per 1995 metų susitikimą Liuda paaiškino, kodėl atsidūrė Pagėgiuose. Valdžia tėvą buvo paskyrusi apylinkės pirmininku, o miesto ir miško nurodymai, ką ir kaip daryti, būdavo nesuderinami, tad ar nuo vienų grėsė represijos, o nuo kitų – žūtis. Tad pasitraukė, kad bent vaikus užaugintų, išmokytų.

Vyriausia direktoriaus duktė Teresė Greičiūtė buvo dvejais metais jaunesnė už bendraklases. Rami, susimąsčiusi, niekam neužkliūdavo. Kai ją su tėvais ištrėmė, mūsų Juozas mums porino, kad ji – nenuoširdi. Mat radę jos dienoraštį, kuriame Teresė motyvavo savo įstojimą  į komjaunimą ne meile tarybų valdžiai, o kita būtinybe: kad tėvas nenukentėtų ir kad nebūtų papildomo kliuvinio stojant į aukštąją mokyklą.

Kas dar toje klasėje mokėsi? Irena Barkauskaitė, Severina, Selina, paskutiniais metais Ieva Aušraitė.

Bendraklasiai

2017-08-01

Gimnazijos draugai

Su kuo mokiausi šeštoje klasėje 1947 – 1948 mokslo metais? Atsimenu, kad buvo

Algimantas Zybartas , Jadvyga Bytautaitė, Algirdas Survila, Kostas Kantautas, Ieva Aušraitė, Aldona Gečaitė, Janina Šabuckaitė, Augustas Čekis, Arvydas Linkys, Simonas Kaknevičius, į Šilutę pervažiavę Varoneckas, Genys, naujai atvykęs Juozas Raudonius.

Algimantas (apie jį rasite ir Internete) man buvo gero gimnazisto etalonas: ir mokėjo visas pamokas be priekaištų, ir buvo vedantysis krepšininkas, šachmatininkas, ir grojo akordeonu, ir dainavo. Klasės vaidinime mokyklai Čiurlionienės dainingame vodevilyje „Kuprotas oželis“ jis, kaip ir Jadvyga, buvo pagrindiniai veikėjai. Kitais mokslo metais, trumpam areštavus jo tėvą – Pakamanio tarybinio ūkio ūkvedį (Išsiaiškino NKVD, kad jis prie Smetonos dirbo kažkur Dzūkijoje policininku) Algimantas išėjo iš gimnazijos dirbti Šilutės apskrityje, Tuo labiau, kad reikėjo padėti mokslus baigti jaunesnei seseriai Birutei.

Katyčiuose gyvenusi Jadvyga buvo kažkiek vyresnė. Turėjo nuostabų balsą. Visi klasės berniukai stengėsi prie jos šlietis, bet niekam nepavyko prisiartinti. Mokyklos sienlaikraštyje buvo įrašytas pašaipus patarimas vienam klasiokui, netyčia apsiliejusiam rašalu paausį: „…ai, dažyk plaukus ne mėlynai, o violetiniai: tik tokį tave Jadzė mylės.“ Atsimenu, vakarais klasės suole prie krosnies, aiškindamas jai sunkokai įkertamas geometrijos tiesas, bandydavau vis labiau priartėti, bet nė karto nepavyko. Po trisdešimt trejų metų, per mūsų klasės susitikimą, ji pasakė, kad jos draugas išvažiavęs per karą į Vakarus ant tanko. Ir tik tą vakarą ji pagaliau mane pabučiavo… Į septintą klasę Jadvyga neatėjo: išvyko mokytis į Klaipėdos mokytojų seminariją. Baigusi grįžo į Pagėgius mokytojauti.

Algirdas buvo jauniausias. Ir gal vienintelis toks ryškus romantikas. Kai įsikarščiavęs ką pasakodavo, kartais trumpam užsikirsdavo kalba. Vaizdavosi esąs Lermontovo „Mūsų laikų herojaus“ Pečiorino antrininkas. Daug jis prisidėjo, sužadindamas potraukį poezijai. Sakė, prašydamas niekam neišplepėti, kad jo tėvas, dabar dirbantis buhalteriu, anuomet valdęs fabriką. Ar dėl to, ar kad tėvas paviešino ūkio negeroves, per 1949 metų pavasario atostogas Survilų šeimą ištrėmė į Chakasiją. Susirašinėjom. Guodėsi, kad nesvetingi jam didingų Tian Šanio kalnų ir upių grožybės, kad neturi galimybės toliau mokytis.

  Kostas  (apie jį rasite ir Internete) puikiai mokėsi, sportavo. Žaidė šachmatais, stalo tenisą, bėgiojo ilgas distancijas. Nežiūrint nedidelio ūgio ir kresno sudėjimo, buvo mokyklos krepšinio komandos narys. Viskas jam sekėsi, išskyrus dainavimą. Tad per vaidinimą „Kuprotame oželyje“, užuot dainavęs piršlio partiją, jis tekstą deklamavo. Rašinius duota tema parašydavo pagirtinai, tačiau pirmaisiais metais beskubėdamas įveldavo vilkaviškiečiui būdingų klaidų. Per brandos egzaminą jo rašinys buvo geriausias. Per mane aukso medaliui gimnazija jo nepristatė: atseit, baigėme tik penkiese, o medalininkų – net keturiasdešimt procentų. Nukirs abudu. Eilėraštinės kūrybos aštuoniasdešimt šešerių metų Kostas neužmetė ligi šiol.

Ieva buvo darbščiausia, tvarkingiausia, tad ji, auklėtojui R.Kuzmickui paliepus, buvo mūsų šeštos klasės seniūnė. Mokėsi ji geriausiai. Mums, berniukams, užkliūdavo jos pilnumas. Tik daug vėliau sužinojome apie to priežastį: jos tragiškas karo meto dienas. Ją, kaip ir kitus šišoniškius – Klaipėdos krašto gyventojus, varė nuo Raudonosios armijos į vakarus. Tačiau nesėkmingai: po apsupimo ir atkirtimo į Lietuvą grįžo nusilpusi iš bado. Laibutėlė buvo, kol atsivalgė. Septintoje klasėje su mumis neliko: pasimokiusi vasarą, išlaikė eksternu egzaminus į aštuntą klasę, ten pamažu atstatė savo figūrą. Baigusi matematiką, tapo Klaipėdos fakulteto matematikos dėstytoja.

   Aldona su visais buvo draugiška, judri. O pakviesta prieš klasę atsakinėti atrodydavo visai ne taip – sutrikdavo. Kalbėdavo trumpai, neužtikrintai, su pauzėmis, per kurias kartais krutėdavo lūpos, tartum tyliai besimeldžiant. Mokytojas J.Ragauskas per psichologijos pamoką nežinomų žodžių testu tikrino mūsų atmintis. Mano pasirodė esanti vidutinė, o ryškiai geriausia – Aldonos. Išėjo ji iš ypatingo pasitenkinimo neteikusios gimnazijos dirbti patikusį telegrafo operatorės darbą. Tik jau universitete, kai pasitaikydavo panašiai sutrikti ir man, suvokiau tas Aldonos būsenas: sutrikdavo ji, vis dažniau nepasitikėdama savimi. O mūsų jauni nepatyrę pedagogai tokios būsenos išsklaidyti dar nemokėjo…

  Judriausia, daugiausiai iniciatyvos rodanti buvo Janina. Kurdavo įdomias istorijas, rašė eiles. Visada turėdavo savo nenuginčijamą nuomonę; dėl jos pakovodavo. Netikėtai apalpdavo. Pradžioje kas kelis mėnesius, paskui vis dažniau kankindavo ją nuomaras. Nepajėgė ji baigti gimnazijos…

  Augustas buvo vyriausias. Eidavo į gimnaziją, atrodo, iš Genių kaimo. Buvo stebėtinai fiziškai ištvermingas, visų darbų meistras. Jam nieko nereikšdavo tuos kelis kilometrus ir atbėgti iš namų į mokyklą. Apie gamtos, visuomenės reiškinius turėjo savitą nuomonę. Ją sudarydavo ne tiek mokslo dogmomis, kiek savo nuojauta. Geriausias buvo per piešimo ir braižybos pamokas. Kartais nelegaliai kooperavome: jis man piešinius, aš jam – uždavinių sprendimus. Nors ypatingų sentimentų draugams nerodydavo, pats jautriai viską pergyvendavo. Vienas jaunesnis bendrabučio draugas man sakė, matęs Augustą po brandos atestatų įteikimo nuošaliai verkiantį. Būdamas sanatorinės mokyklos direktoriumi, pats atlikdavo mechaninius darbus, netgi malkas skaldydavo. Dėl savito vadovavimo nesutarė su rajono valdžia, ir tai galbūt prisidėjo prie mirtino infarkto.

Arvydas buvo mokytojo Jono Linkio sūnus. Aukštokas, kumptelėjęs, lėtaeigis. Grojo pianinu, dainavo mokyklos chore. Laisvai kalbėjo vokiškai. Tik per Linkienės laidotuves sužinojome, kad velionė buvusi ne jo motina. Gal dėl to prieš tai dažnai jį matydavome niūrokos nuotaikos, kažkuo nepatenkintą. Per mūsų šachmatų mačą su Šilutės gimnazistais Arvydas (ir tik Povilas Grikšas) iškovojo pergalę. Tai dar kartą paryškino uždaro būdo Arvydo atkaklumą. Visiems jis būdavo geras, atidus, bet nepastebėdavome, kad gimnazijoje su kuo labai artimai bendrautų. Panašu, kad ir po mokyklos liko uždaras, nes nė karto neatvažiavo į gimnazijos auklėtinių susitikimus. Pakirto jį, dar šešiasdešimtmetį, smegenų vėžys.

    Simonas (mums – tiesiog Simas) buvo labai išvaizdus, mergaitėms ypač patrauklus. Aukštas, tvirto sportiško sudėjimo. Kalbėdavo neskubėdamas, ištęsdamas balses. Nors dėjosi žemaičiu, mes jame girdėjome ar kapsą, ar, veikiau, dzūką. Atrodė, kad jokiais būdais nepavyks jo išmušti iš pusiausvyros. Vis dėlto Kostas rado magišką supykdymo žodį: pavadindavo jį Kakniu. Laimei, vyresnioji Simo sesuo dirbo švietimo skyriuje, tad, matyt, per ją tėvai, sužinoję apie rengiamą tremtį, laiku pasislėpė. O Simui teko palikti Pagėgius. Kai mes, bendraklasiai, atėjom su juo atsisveikinti, papasakojo, kad jį sulaikę milicininkai liepė Simui nurodyti tėvų – buvusio dvaro prievaizdo šeimos – vietą. Sakė, nežinąs, o traukinys jau išvažiavęs… Baigė Kauno Kūno kultūros institutą. Mažeikių laikraštis rašė, kad Mažeikių Vaikų ir jaunimo sporto mokykla buvo atidaryta 1961 m. vasario 15 d. Sedoje, jai vadovavo vyr. treneris Simonas Kaknevičius. Lankydamas anuomet savo buvusių studentų mokyklas Mažeikiuose, pabuvojau ir pas “Naftos“ profsąjungos pirmininką Simoną Kaknevičių.

  Juozas atsirado mūsų šeštoje klasėje vidury rudens ir išvyko kitiems mokslo metams besibaigiant. Neatsimenu nei iš kur atvyko, nei kur tęsė mokslus. Tik vaizduotė primena jį – simpatišką jaunuolį garbanotais plaukais. Ir tai, kad jis turėjo nenuobodžią gyvenimo patirtį. Sėdėjome kurį laiką viename suole. Labiausiai mėgo visuomeninius mokslus. Klasės vakarėlį teigiamai (aš buvau tik sufleris) raštu recenzavęs geometrijos mokytojas A.Katilius pastebėjo, kad tik Juozo Raudonio per pertraukėles mestos replikos ne visuomet būdavo etiškos. Buvo aktyvus komjaunuolis. Kiek žinau, po studijų Juozas dirbo Klaipėdos prokuratūroje.  

 

 

„Penktoji gimnazijos klasė“

   Paskui mus į Pagėgių apskritį atsikėlė ir vyriausias brolis Gediminas, prieš metus susituokęs su Nijole Bračiulyte. Įsidarbino 1946 metais dviejų pastatų pradinės mokyklos komplekse: Gediminas Kažemėkuose (pirma ir trečia klasė), Nijolė Krauleidžiuose (antra ir ketvirta klasė). Jos sodyboje, versdamiesi ir ūkiškai, apsigyveno. Nijolė jau buvo mokytojavusi prie vokiečio Butrimonyse ir baigusi prie ruso Alytaus mokytojų seminariją, o Gediminas, nespėjęs iki karo baigti Lazdijų gimnazijos (liko paskutinė klasė), dabar pratęsė mokslus neakivaizdžiai Klaipėdos mokytojų seminarijoje.

   Jie man pasiūlė gyventi ir mokytis penktos gimnazijos kurso pas juos, jiems konsultuojant. Ir aš, ir tėvai su tuo mielai sutikome: nereikės gi kasdien gaišti po 5 valandas pėsčiam einant iš Berštininkų į Pagėgius ir atgal: nei geltoni, nei kitos spalvos autobusai tada dar nevažinėjo, o traukinio  grafikas netiko.

  Mokiausi pripuolamai – tik tą, kas patiko ir ko vadovėlius turėjome: matematiką, pasaulinę literatūrą, lotynų kalbą. Kai kartą nepavyko sudaryti pagal uždavinio sąlygą lygčių, Nijolė patarė viską, kas parašyta, išreikšti lygtimis, visus nežinomuosius įvardinant x, y, z ir t.t. Nuo tada sąlyginiai uždaviniai man ėmė patikti, ir aš juos su pasigėrėjimu įveikdavau.

  Čia aš išėjau  svarbias realybės suvokimo pamokas, kurios vėliau labai pravertė. Vakarais Nijolė su Gediminu aptardavo įvairius reiškinius, įvykius, valdžių veiksmus, oficialius jų vertinimus. Neretai jų nuomonės skyrėsi nuo oficialiai brukamų ar net vadovėliuose pateiktų. Pirmiausia sugaudavo jie esmę ir tik tada nuo jos pradėdavo interpretacijas.

  O Nijolės dainos! Skamba jos nuostabiu balsu sudainuotos ir dabar. Galybes jų mokėjo. Ypač įsiminė anksčiau negirdėta esmę nusakanti dainos „Šalia kelio karčema“ baigiamoji dalis po „Duok, ulonai, tris rublius ir mergaitė tavo bus.“:

 „Patalėlį klodama

 labai gailiai raudojo.

Žalias vynas ne vanduo,

 o ulonas – ne piemuo:

Jis mergaitės nepalies,

kol su ja nepakalbės.

– Pasakyk man, mergele,

kas gi tavo tėvelis.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko dukrelė.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko sūnelis.

Dar saulelė neteka,

o jau šaukia šinkorka:

– Kelkis, merga. Ko guli?

jau vainiko neturi!

– Ko tu loji kaip šuva?

Juk tai mano sesuva!“

Po to aptarimai, kaip anksčiau buvo, kai ėmė į rekrūtus, kaip su našlaitėmis nesiceremonydavo kitos šeimininkės…

  O vieną žiemos savaitę aš su tėvuku atlikau valdžios nustatytą prievolę: nuvežti iš miško į Viešvilės prieplaukos atvirus sandėlius nustatytą kiekį rąstų. Rogiakelio tada nebuvo, tad nuvažiavome vežimu. Apgyvendino girininkijos salėje mus su keliasdešimt panašių prievolininkų. Miegojome, žinoma, ant šiaudų. Čia buvo galingų pušų paprastais svertais pakrovimo fizikos pamokos, kurias pademonstravo jokios mokyklos nelankęs tėvukas. Važiavome pavargusių arklių traukiamu vežimu atgal 50 kilometrų naktį. Buvo žiauriai šalta. Kad nesustibčiau, nesuragėčiau, kiek dar pajėgdavau, bėgdavau. Labai sušalau. Bet nesusirgau! Tik kelias savaites skaudėjo patamsėję kojų pirštai .