„Penktoji gimnazijos klasė“

   Paskui mus į Pagėgių apskritį atsikėlė ir vyriausias brolis Gediminas, prieš metus susituokęs su Nijole Bračiulyte. Įsidarbino 1946 metais dviejų pastatų pradinės mokyklos komplekse: Gediminas Kažemėkuose (pirma ir trečia klasė), Nijolė Krauleidžiuose (antra ir ketvirta klasė). Jos sodyboje, versdamiesi ir ūkiškai, apsigyveno. Nijolė jau buvo mokytojavusi prie vokiečio Butrimonyse ir baigusi prie ruso Alytaus mokytojų seminariją, o Gediminas, nespėjęs iki karo baigti Lazdijų gimnazijos (liko paskutinė klasė), dabar pratęsė mokslus neakivaizdžiai Klaipėdos mokytojų seminarijoje.

   Jie man pasiūlė gyventi ir mokytis penktos gimnazijos kurso pas juos, jiems konsultuojant. Ir aš, ir tėvai su tuo mielai sutikome: nereikės gi kasdien gaišti po 5 valandas pėsčiam einant iš Berštininkų į Pagėgius ir atgal: nei geltoni, nei kitos spalvos autobusai tada dar nevažinėjo, o traukinio  grafikas netiko.

  Mokiausi pripuolamai – tik tą, kas patiko ir ko vadovėlius turėjome: matematiką, pasaulinę literatūrą, lotynų kalbą. Kai kartą nepavyko sudaryti pagal uždavinio sąlygą lygčių, Nijolė patarė viską, kas parašyta, išreikšti lygtimis, visus nežinomuosius įvardinant x, y, z ir t.t. Nuo tada sąlyginiai uždaviniai man ėmė patikti, ir aš juos su pasigėrėjimu įveikdavau.

  Čia aš išėjau  svarbias realybės suvokimo pamokas, kurios vėliau labai pravertė. Vakarais Nijolė su Gediminu aptardavo įvairius reiškinius, įvykius, valdžių veiksmus, oficialius jų vertinimus. Neretai jų nuomonės skyrėsi nuo oficialiai brukamų ar net vadovėliuose pateiktų. Pirmiausia sugaudavo jie esmę ir tik tada nuo jos pradėdavo interpretacijas.

  O Nijolės dainos! Skamba jos nuostabiu balsu sudainuotos ir dabar. Galybes jų mokėjo. Ypač įsiminė anksčiau negirdėta esmę nusakanti dainos „Šalia kelio karčema“ baigiamoji dalis po „Duok, ulonai, tris rublius ir mergaitė tavo bus.“:

 „Patalėlį klodama

 labai gailiai raudojo.

Žalias vynas ne vanduo,

 o ulonas – ne piemuo:

Jis mergaitės nepalies,

kol su ja nepakalbės.

– Pasakyk man, mergele,

kas gi tavo tėvelis.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko dukrelė.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko sūnelis.

Dar saulelė neteka,

o jau šaukia šinkorka:

– Kelkis, merga. Ko guli?

jau vainiko neturi!

– Ko tu loji kaip šuva?

Juk tai mano sesuva!“

Po to aptarimai, kaip anksčiau buvo, kai ėmė į rekrūtus, kaip su našlaitėmis nesiceremonydavo kitos šeimininkės…

  O vieną žiemos savaitę aš su tėvuku atlikau valdžios nustatytą prievolę: nuvežti iš miško į Viešvilės prieplaukos atvirus sandėlius nustatytą kiekį rąstų. Rogiakelio tada nebuvo, tad nuvažiavome vežimu. Apgyvendino girininkijos salėje mus su keliasdešimt panašių prievolininkų. Miegojome, žinoma, ant šiaudų. Čia buvo galingų pušų paprastais svertais pakrovimo fizikos pamokos, kurias pademonstravo jokios mokyklos nelankęs tėvukas. Važiavome pavargusių arklių traukiamu vežimu atgal 50 kilometrų naktį. Buvo žiauriai šalta. Kad nesustibčiau, nesuragėčiau, kiek dar pajėgdavau, bėgdavau. Labai sušalau. Bet nesusirgau! Tik kelias savaites kojų pirštai buvo patamsėję ir skaudūs.

 

Direktorius Jonas Greičius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktorius Jonas Greičius šeštoje ir septintoje klasėje iki pavasario atostogų (tremties į Sibirą) mokė mus lotynų kalbos. Neskubus, niekad nerodantis emocijų, netgi nagrinėjant Senekos posakį „Nemo patriam, quia magna est, amat, sed quia sua“. Bet ir nenuobodus. Naujai iš kažkur atvykusiam suolo draugui Juozui lotynų kalba buvo neįkertama, tad jis paprašė per linksniavimo ir asmenavimo rašto darbą mano pagalbos. Po savaitės mokytojas atidavė tuos lapelius su vertinimais. Pasirodo, Juozas, gal netyčia, o gal provokuodamas, atidavė ne tik savo rašinį, bet ir mano špargalkę. Nemoralizavo – nepasakė nė žodžio. Juozui teko dvejetas, o man penketas.

Apie šį puikų pedagogą, organizatorių gražiai ir tiksliai parašyta jo sūnaus Rimanto Greičiaus knygose. Pasirašau po kiekvienu jos teiginiu apie Direktorių. O prisiminimus rašiau tam, kad pabrėžčiau, jog žemai lenkiu galvą prieš savo mokytojus, tuos mokytojus subūrusius mokyklų direktorius: būtent tokie žmonės ne gyventojų žudynėmis ar trėmimais, o kvalifikuotu, nuoširdžiu darbu kūrė Lietuvos žmonėse dvasingumą, kultūringumą, gerumą, – visas vertingąsias po karo augusio žmogaus savybes.

Henrikas Žigas

2017-06-10

Henriko Žigo Algebra

Matematiką už penktą klasę eksternu laikiau raštu ir žodžiu. Raštu gavau penketą, o žodžiu – dvejetą. Žodinį dvejetą, kai aš mokytojui Žigui neparašiau trinario, pakelto kvadratu, formulės (tai buvo, žinoma, neprograminis klausimas). Sakiau, kad gal galima būtų išvesti ją iš tokios išraiškos:

[(a+b)+c]².

Aha, nemoki. Dvejetas tau.“- pajuokavo matematikas, rašydamas į egzamino lapą tikrai ne dvejetą.

Ir dar jis drauge su kūno kultūros mokytoju Ruku tikrino mano lotynų kalbos mokėjimą. Lotynų pas Gediminą ir Nijolę gyvendamas mokiausi iš Merkelio Račkausko vadovėlio, ir tai man buvo labai įdomu. Ypač gramatika ir patarlės. Buvau išmokęs net per daug. Tai pastebėjo per pirmą lotynų kalbos pamoką tikrasis lotynų kalbos mokytojas direktorius Jonas Greičius, kai nagrinėjant patarlę „A bove majore discit arare minor” (Didesniu jaučiu moko arti mažesnį), aš teigiau, kad majorae (o gal maiorae?) yra protėviai.

Mes, mokiniai, taip ir neperpratome savo algebros mokytojo. Kartais atrodydavo, kad jis per daug atsargus, kartais – per griežtas. Jautėm, kad jis anksčiau buvo ne matematikas, o tik juo evoliucionavo. Pradžioje jausdavom jo abejones, vėliau – kategoriškumą. Puikų programinės medžiagos įvaldymą, vengiant bet kokių nuo jos nukrypimų. Nuo jo griežtumo, tikrinant mūsų matematikos pagrindus, daugiausia kliūdavo Augustui. Mat jis mokslus suvokdavo siela, o ne vieninteliu logišku sprendimu, kurio reikalaudavo mokytojas. „Sąžinė neleidžia tau rašyti gerą pažymį.“ – sakydavo mokytojas.

1949 metų birželio 30 dieną mūsų klasė surengė abiturientų išleistuves. Maisto vaišes gaminome bendrabučio virtuvėje, vadovaujant mūsų mielai šišoniškei virėjai (deja, pavardės neatsimenu), degtinę pirkom parduotuvėje, o alų padarė už kilometro gyvenantis mokytojas Žigas. Mudu su Zita birželio 29 dieną nustūmėme vežimėlį su tuščiu bidonu pas mokytoją. Kai kelios čiurkšlės, man perpilant iš statinaitės, pateko žemėn, mokytojas iš manęs pasišaipė. Grįžtant Zitulė man išaiškino tos pašaipos dviprasmybę…

Dėstytojaudamas Šiauliuose kartą atsitiktinai mieste sutikau savo mokytoją Henriką Žigą. Jis sakė, kad su savo dukromis aplankė šitą miestą, aprodė joms didelį namą, kuris anuomet buvo jo. Tada ir nujaučiau, kodėl mano algebros mokytojas buvo būtent toks. Svarbiausia – nesutraiškytas, darbingas, nepalūžęs, reikalingas, įsimintinas.

Nauji mokytojai

Mokslo metų viduryje staiga gimnaziją paliko mokytojas Antanas Katilius: su keturiais vaikais išsikėlė į Vilnių, po to į Kauno Fredos Gėlininkystės technikumą, kur, beje, sulaukė dar keturių vaikų. Jį pakeitė Vismantas. Studijuodamas Kauno Politechnikos institute elektrotechniką, susituokė ir, nebaigęs studijų, atvažiavo su gražuole žmona mokytojauti į Pagėgius. Nuvylė mane, išpaikintą A.Katiliaus nuolatinių „bajerių“, jo pradinis „sausumas“ per pamokas. Ir dar. Kai pakvietė atsakinėti, aš dėjausi labai protingu, bet uždirbau tik ketvertą. Vos nepravirkau. Pamačiusios mane tokį, Ievutė ir Jadvyga paprašė pažymį ištaisyti. Pavartęs klasės žurnalą, peržiūrėjęs ankstesnius pažymius, jis tai ir padarė, o aš atsileidau, ir priešiškumo neliko. Tik geruoju prisimenu šį savo mokytoją. Beje, baigiant gimnaziją jis parekomendavo man studijuoti elektrotechniką ar radiotechniką, nes būtent ten pravers mano matematinis pasirengimas. Taigi, nuvažiavau į Kauną vakarop, bet instituto bendrabutyje nakvoti neleido, nes dar neturėjau atestato (specialaus medalininko blanko mokykla dar nebuvo gavusi), ir aš, prasėdėjęs naktį stoty, nuvažiavau pirmąkart gyvenime į Vilnių,

Paskutinėje klasėje rusų kalbos mokė Sokut Liudmila Ivanovna. Atvykusi, veikiausiai, su karininku į Pagėgius iš Vokietijos, ji lietuviškai dar nemokėjo, bet mes jau buvome pakankamai parengti jos rusiškus paaiškinimus suprasti. Papirkdavo ji mus ne tik gebėjimu ryškiai, suprantamai pateikti naują medžiagą, bet ir nuoširdumu, nebijojimu pasakyti kitų nutylimos tiesos. Atsimenu, skaitėme Gorkio prisiminimus apie Tolstojų, Čechovą, Leniną. Ji ta proga (dar 1949 Stalino valdymo metais!) pasakė, kad ten, kur ji buvo, apie Leniną atsiliepdavo pagarbiai, o apie Staliną – priešingai.

Paskutinėj klasėj fizikos mokė nedaug už mus vyresnis, ką tik dvimetį Klaipėdos Mokytojų institutą baigęs Jonas Gerikas. Mokėjo jis mokyklinę fiziką nepriekaištingai. Ir perteikdavo ją mums patraukliai, aukštu metodiniu lygiu. Bet… mes matydavome, kaip atidžiai jis save kontroliuodavo, kad kur nors neprasišautų. Per tą nerimastaujantį dažną pasižiūrėjimą į savo vidų jis ir gavo pravardę, lydėjusią per visą mokytojavimo Pagėgiuose laiką. Per prieš kelerius metus vykusį gimnazijos jubiliejų buvę jo mokiniai pasveikino jį kaip amžinai geros nuotaikos mokytoją, užkrėsdavusį ta nuotaika ir juos.

1948 metų rudenį į mūsų septintą klasę atvyko mokytis iš Pajūrio mokyklos sesutės Zita ir Onutė, o į mūsų gimnaziją mokytojas Pempė. Mokė jis muzikos, ėmė vadovauti mokyklos chorui, į kurį vėl manęs nepriėmė. Kažkas pasakojo, kad anksčiau jis buvo ne Pempė, o vargonininkas Čaikauskas. Trimis jo gražiomis dukterimis praturtėjo mūsų gimnazistės. Prisipažinsiu dabar: nusižengiau per vyriausios Pempytės matematikos abitūros egzaminą: Pempė man, septintą klasę baigiančiam, atnešė matematikos užduotis. Išsprendžiau, o špargalkę jis nunešė dukrai. Gavo tik trejetą, bet ir tuo ji buvo patenkinta. Neišdrįsau paklausti mokytojo Žigo, kas ten buvo ne taip…      

Karinį parengimą ėmė dėstyti Antrojo Pasaulinio karo tarybinis karininkas, buvęs išminuotojas J.Ronderis, sakęs, kad tik dėl vienos klaidos liko suluošinta ranka, skeveldrų apdraskytu šonu, veidu. Per tai jis buvo anksčiau demobilizuotas. Nekaringas buvo tas mokytojas, bet įdomus. Pavasarį, rudenį jis mus vesdavo į šalia gimnazijos stovintį mišką, ir mes ten rimtai žaisdavom žvalgybos, diversijų, išminavimo žaidimus. Girdėjau, kad po laisvos Lietuvos restitucijos akto Kaune gyvenęs   J.Ronderis atsisakė susigrąžinti savo iki karo Telšiuose turėtą butą.   

  

Mokytojai Ragauskai

2017-06-09

Mokytojai Ragauskai

Mokytojas Jaronimas Ragauskas buvo neįprastai tam laikui aukšto ūgio – apie metrą devyniasdešimt centimetrų. Ir labai jau karšto būdo. Buvo vienas mokinys mušeika. Ne stipruolis, bet mažesnius skriaudė. Mokytojas, užklupęs jį, nusikaltimo vietoje taip paauklėjo, kad jam tos pamokos užteko visam mokyklos lankymo laikui. Ir niekas mokytojo neapkaltino smurtavimu.

Kilęs kažkur nuo skerslatvių krašto (netoli Daugpilio), po karo Pagėgiuose dėstė, ko kiti nesiėmė: rusų kalbą, psichologiją, muziką; vadovavo chorui, grojo akordeonu. Kiek kartų bandžiau įsiprašyti į jo vadovaujamą chorą, bet nepatekau: teisingai sudainuodavau, atsiliepdamas į pianino skambutį, tik nuo do iki sol, o toliau jau traukdavau žemėjančiu tonu. Studijavo neakivaizdžiai, atrodo, lietuvių kalbą. Pats ką nors įdomesnio atradęs, būtinai su mumis, mokiniais, pasidalydavo.

Jurbarko apskrityje mokytojavusią Oną Kelertaitę į Pagėgius atviliojo direktorius Jonas Greičius. Stebino ji mus, paauglius, savo elegancija – ir išorine, ir vidine, gilumine. Žodžio niekad kišenėje neieškojo – akimirksniu argumentuotai, įtikinančiai atsikirsdavo bet kokioje situacijoje. Mokėsi, kaip ir dauguma Pagėgių gimnazijos mokytojų, neakivaizdžiai. Ne tik vedė mums pamokas, bet ir vadovavo bendrabučiui. Su malonumu lig šiol prisimenu mielus bendrabučio draugus, jos angelą sargą Onutę Kelertaitę: kiek dvasingumo, pilietiškumo, draugiškumo, tvarkingumo, drausmingumo jame įgyta!

Lig šiol graužiuosi dėl vieno savo veiksmo. Onutė Ragauskienė manęs paprašė, kad pasiųsčiau nueiti pas ją metais jaunesnį bendrabutietį (sąlyginai – pavadinsiu Alium). Jis eiti atsisakė. Tada vedžiau jį prievarta. Netoli mokytojos kambario jis rimtai pasipriešino. Susigrūmėm. Kai aš ristynes ant laiptų laimėjau, nežinia kokio bieso pagautas, sudaviau Aliui per burną ir nuvedžiau jau sukruvintą. Maniau, kad Mokytoja mane pagirs už tokį uolumą. O ji tik pasakė: „Negi tu taip galėjai, Mindaugai?“. Lig šiol tas priekaištas mane gelia. Žinau, kad dabar tikrai taip negalėčiau. Gal po trisdešimties metų sužinojau iš kitų buvusių bendrabutiečių, kodėl Alius buvo kviečiamas pas mokytoją. Pasirodo, Mokytoja, patyrusi, kaip sunkiai materialiai gyvena kai kurie bendrabutiečiai, iš savo atlyginimo pirkdavo maisto ar aprangos ir atiduodavo tai savo mokiniams.

Susituokė mokytoja Kelertaitė su mokytoju Ragausku mums bebaigiant gimnaziją. Jau Garliavoje, išgulėjęs, žmonos globojamas, kelerius metus po insulto Jaronimas Ragauskas mirė.

Lig šiol kasmet kelis kartus per metus paskambinu savo mielai mokytojai, savo gerajai auklėtojai, Sausio 21 dieną – būtinai.

Pagėgių mokytojai

Istorijos ir geografijos ketvirtoj (šiuolaikiškai – aštuntoj progimnazijos) ir vėlesnėse gimnazijos klasėse mokė Marija Grigaitytė. Vaikydavo mus, pašaukusi prie klasės žemėlapio, po valstybes, sostines, datas, karus, perversmus, koalicijas. Kaip jai sutilpdavo galvoj tokia faktų gausybė?! Atvyko į Pagėgius, atrodo, iš Vilkaviškio. Sprendžiu apie tai, prisimindamas jos pokalbius per pirmąsias pamokas su bendraklasiu Kostu, kilusiu iš Vilkaviškio. Buvo labai senmergiškai ir karingai nusiteikusi prieš vyrus. Užkliuvo per tai net ir vienas prancūzų politikas – kad jo pavardė tokia šlykšti – Galifė. Mat per karą ir po jo dominavo tokio pavadinimo patogiai apmaunamos auliniais batais didelių kišenių kelnės. Faktus, medžiagą pateikdavo sausai, niekada neišduodama asmeninės nuomonės.

Kartą šeštoje klasėje per pertrauką prieš istorijos pamoką parašiau ant lentos Mariechen ir užmiršau nutrinti. Pamokai įpusėjus ji, tai pamačiusi, grėsmingai sušuko: „Kas tai parašė?“ Atsakymo nebuvo. Tada ji prie lentos iškvietė klasės seniūnę Ievą. Ji manęs neišdavė. Tada ir prasidėjo visą likusią pamokos dalį trukęs Ievutės geografijos egzaminas, pasibaigęs seniūnės triumfu. Neatsimenu, ar susipratau tada atsiprašyti mielos Ievutės. Jei ne, atsiprašau ir Ievutės, ir Mokytojos bent dabar… Tuo labiau, kad berods 1949 metais „Tiesoje“ radome straipsnį, kuriame demaskuojama „atsiprašant, mokytoja Grigaitytė Marija“. Kam ir už ką užkliuvo mūsų griežtoji mokytoja, taip ir nesužinojome. Ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, Marijos Grigaitytės Pagėgių Donelaičio gimnazijoje jau nebuvo.

Auklėtojas

2017-05-02

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai

Auklėtojas Romualdas Kuzmickas

Penktos gimnazijos klsės nelankiau: gyvenau su mokytojais – broliu Gediminu ir broliene Nijole Pagėgių apskrities Krauleileidžių mokykloje. Pats pasimokęs, čia mokytojavusių Nijolės ir Gedimino kiek pamokytas iš tų dalykų, kurių vadovėlių neturėjome, eksternu Pagėgiuose išlaikiau egzaminus už penktąją klasę. Ne viską mokėjau pakankamai, bet atsvėrė penketai, gauti už lietuvių kalbą ir matematiką raštu.

Gimnazijai tada jau vadovavo Jonas Greičius, surinkęs nuostabų mokytojų kolektyvą ir įkūręs perteklinėse mokyklos klasėse bendrabutį. Ten ir aš apsigyvenau.

Buvo tada jau net du mokytojai su aukštuoju išsilavinimu:universitete lietuvių kalbą baigęs Jonas Greičius ir jo žmonos brolis Romualdas Kuzmickas – šeštosios klasės auklėtojas ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas. Buvo dar nevedęs, su savotišku požiūriu į dailiąją lytį…

Neįprastai pasirodė jo pamokos pirmą mėnesį. Kam nors pavesdavo skaityti Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ skyrelį, kad po to panagrinėtume parašytą. Taip nejučiom mums įdiegė meilę nuostabiai poemai, apskritai poezijai ir, žinoma, pačiai Poetei, su kuria – tai po daug metų sužinojau – kartu studijavo ir Jonas Greičius.

Neišdildomą įspųdį paliko jo pamokos apie Vakarų Europos klasikus, ypač Ruso, Gėtę, Šilerį, Baironą, kurių kūrinių, deja, išskyrus „Faustą“, nebuvo iš kur skaityti. Bet rašinius apie jų kūrybą ir požiūrius rašėme. Mano klasės darbą apie Ruso požiūrį į civilizacijos skubotą vystymąsi ir spartaus technikos diegimo neigiamą poveikį žmogui mokytojas net perskaitė klasėje… Neatsisakau tos filosofo minties ir dabar, stebėdamas, kaip žiauriai žmonių sąmonės, moralės evoliucija atsilieka nuo technologijos šuolių.

Jautėme, kaip profesionaliai ir su pagarba teikė Puškiną, Lermontovą, dramaturgą Arkadijų Ostrovskį, Tolstojų, Gorkį, Šolochovą. Ir kaip – per jėgą – su jam anksčiau nepažįstamu Karamzinu, Fonvyzinu, kitais neklasikais…

Ragindavo, kai kur gauname klasikų kūrinių, skaityti, skaityti. Man pasisekė, kad mūsų klasėje mokėsi Algirdas Survila, turintis tėvo gausią klasikų knygų kolekciją. Ypač užsiskaitydavau Lermontovu. Jo mažne valandos ilgio poemą „Mcyri“ atsimenu beveik pažodžiui ligšiol. Nepamenu, iš kur bendrabutiškiai gavome M.Šolochovo „Tykiojo Dono“ visus keturis tomus. Mokyklos programai jis nepriklausė – jį nustūmė „Pakelta velėna“. Vakarais eidavau į klasę ir ten skaitydavau iki elektrinės trijų mirktelėjimų signalo – po jo, praėjus ar dešimt minučių, miestas aptemdavo, ir tekdavo gulti.

Per tą Šolochovą vos nenukentėjau per abitūros istorijos egzaminą. Atėjo į jį ir pats apskrities pirmasis sekretorius – gal patikrinti, ar, ištrėmus direktorių Joną Greičių, ideologinis darbas gimnazijoje normalizavosi. Pasakojant apie pilietinį karą, jis liepė patikslinti apie Dono kazokų sukilimą. Pabėriau sakinius apie tai kaip iš mašinos. Jis replikavo npusbalsiu mokytojams: „Išzubrinęs“.Nutylėjau, nepasakiau, kad tai – pagal Šolochovą. Egzaminą vis dėlto įvertino penketu. Bet… po valandos vienas mokytojas man pasakė, kad pirmasis reikalavo taip nevertinti. Tik kai paaiškino, jog per tai negausiu aukso medalio, kad apskričiai nebus kuo pasigirti, leido pažymio nemažinti.

Dirbo auklėtojas mokytojaudamas ir apskrities laikraščio „Pagėgių balsas“ korektorium. Bet redakcijos raidžių rinkėjoms jis neįtiko: gal pernelyg pabrėždavo savo išsilavinimo lygį, gal per menką dėmesį rodydavo ten raides dėliojusioms į klišes mergaitėms. Ir vienas laikraštis išėjo su skelbimu: „Prašome gegužės 31 dieną atvesti į stadioną patikrinimui tarybinius šunis“. Pakvipo komandiruote į baltųjų meškų ganyklas. Vis dėlto išsiaiškino, kad korektorius pasirašęs po tuo tekstu, kurio žodyje „tarnybinius“ n raidė dar buvo. Redaktorius Jofė, nujausdamas, kad panašios akcijos gali pasikartoti, R.Kuzmicką atleido, ir per 1950 metų vasarą po brandos egzaminų korektoriaus pareigas ėjau aš.

Pagėgiuose

2017-04-21

Pagėgiai ir Simnas

2017-04-21

Tai Pagėgiai, tai Simnas

  Apsistojome gyventi vasarą po karo Pagėgių apskrities Berštininkų kaime – šalia asfaltuoto Klaipėdos – Tilžės plento ir Stoniškių geležinkelio stoties. Mama parinko vietą taip, kad jos mažiausiam – trylikos metų Mindaugėliui būtų paranku į už trijų kilometrų esančią Rukų progimnaziją keliauti. Tačiau Rukai mokinių nesuriko, ir teko vaikščioti į už trylikos kilometrų esančią Pagėgių gimnaziją. Atmušdavau kojas per tas bent penkias ėjimo valandas – ten ir atgal. Negerą nuomonę sudariau apie tuose kraštuose apsigyvenusius artimiausių apskričių žmones – nepriimdavo jie į savo vežimus, nors ir prašydavau. O dviračiu važiuoti, kad jį ir turėčiau, nedrąsu – pusė kelio mišku. Paveždavo tik retkarčiais pravažiuojantys kareivių sunkvežimiai.

Nemielos man buvo ir tos naujo krašto lygumos: nebuvo čia nieko panašaus į tėviškės Mergakalnį, Raudonkalnį, Sausabalę, Kraušių, Degesį… O ir pamokos gimnazijos ketvirtoje klasėje neįdomios – vis kartojimai, o naujo nedaug. Ir tokių artimų draugų, kaip tėviškėje, dar neįsigijau – po pamokų skubėdavau namo. Nors laiškais draugavau su Algirdu, Antanu, Juozu, to man nepakako – būti su jais norėjau. Žodžiu, įtikinau tėvus išleisti mane vėl mokytis Simne, apsigyvenant pas vyriausią mamos seserį tetą Veroniką. Gyveno ji Skovagaliuose ar hektaro ploto sode, susirentusi ten namelį. Mane ji priėmė, o iki gimnazijos kialiarisčia nukakdavau per gerą valandą. Pasirodo, draugai jau ir lygčių sistemas sprendė, ir Don Kichoto herojais gėrėjosi, ir… Taigi teko vytis, daugiausiai Mikulskiui Antanui padedant. Po mėnesio, kai matematikos mokytoja M.Martišienė, skaitė mūsų pavardes, kad pasakytume kontrolinio pažymį, Antanas net šūktelėjo, išgirdęs, kad man – penketas. Taigi, gal ne taip sėkmingai, kaip per matematiką, mokslo draugus pasivijau ir, progimnazijos ketverių klasių egzaminus šiaip taip išlaikęs, vėl grįžau pas tėvus.

Vieni okupantų 1941 m, pastatytė naują Simno mokyklos pastatą. Valdant kitiems okupantams, 1943 metais pradėjo ten veikti progimnazija, į kurios antrą klasę, patartas mielo Stebulių mokytojo Jono Šerkšno, išlaikiau stojamuosius egzaminus. Daug mūsų susirinko. Net dvi Sideraitės Albinos – Pirmoji ir Antroj – buvo. Visi netilpome, tad mokėmės dviem pamainom: miestiečiai ryte, kaimiečiai – popiet.

Nuostabus buvo mokyklos direktorius biologijos mokytojas Vaclovas Vaicekauskas. Nedidukas, akiniuotas, judrus, greitos reakcijos. Ir ūkio reikalus efektyviai tvarkė, ir su mokiniais artimai bendraudavo, ir prisitaikyti valdžioms nevengdavo – kad tik geriau būtų mokyklai, jos mokytojams, mokiniams. Atsimenu, per pamoką papasakojo, kaip jam teko, atgavus Vilniaus kraštą, ten mokytojauti. Sakė, vaikai neklausydavo. Tačiau tada mokinys Zbignevas pasakė, kad anas mokytojas neklaužadas tramdydavo bizūnu. Kitą dieną, jis tokį auklėjimą demonstratyviai pritaikęs būtent Zbignevui, ir kiti vaikai po to aprimo. Prie prūso jis mums aiškino, kad Darvino evoliucijos teorija nepasitvirtino, nes dabartiniai šunys tokie, kaip ir senovės egiptėnų piešiniuose ar mumijose. Prie ruso jis pateikdavo ir ryškių evoliucijos įrodymų.

Ypač gerbių šį Pedagogą, kad jis, ir pasikeitus valdžioms, sugebėjo apginti, išsaugoti Simno mokytojus. O tokių mokytojų, tikrų pedagogų, jis subūrė daug. Štai prisimenu mokytoją Martišienę. Stebėjau, kaip ji vis tobulėjo, mokydama mus algebros, geometrijos, gyvenimo patirties. Mielai prisimenu dainavimo ir kalbų mokytoją Karlonienę, vėliau dirbusią Marijampolės apskrityje, kitoje Palių pusėje. O mūsų klasės auklėtojas lituanistas Dainauskas. O jautrusis, gerasis lietuvių kalbos mokytojas Slavėnas. Kavalčiukų ir Skovagalių moterys jį geruoju Šimonėliu vadindavo. Pasakojo, kaip jis verkė, tremiamas į Sibirą. Už ką? Kad iš dvarininkų giminės? O stebėtinai liesas ambicingas rusų kalbos mokytojas Urnevičius (kokia graži, poetiška jo dukra Dalia!), vis susikertantis su ketvirtoku Bronium Gūževičium, demonstravusiu, kad jis ne prasčiau už mokytoją moka rusiškai…

Nuūžus frontui į vakarus, paaiškėjo, kad mokykla turi pati pasirūpinti malkomis. Ir tada direktorius su karinio parengimo mokytoju (pavardės neatsimenu) organizavo Kalniškės miške malkavimo stovyklą. Visi vyresnieji mokiniai privalėjo ten atidirbti, gyvendami girininkijos pastate, kad kiekviena klasės krosnis žiemą būtų karšta. O grįžę būsimieji artistai per mokyklos vakarą tarp kitų dainų užtraukė veikiausiai mokytojo Dainausko sudėliotą:

Vieną naktį, naktį baisią,

po kelias dešras suraitę,

vyrai raitėsi po šiaudus;

manė, bus gerai nusnaudus.

Bet staiga, o tu bjaurybe! –

tamsoje dvi akys žiba…“

Gal prieš pusšimtį metų Raseiniuose mokytojaujanti mano buvusi studentė fizikė pasakojo, kad ten gyvenantis pensininkas Vaclovas Vaicekauskas subūrė pagyvenusius įdomioms veikloms. Toks žmonėms, jų kultūrai atsidavęs buvo mūsų direktorius visą sąmoningą gyvenimą.

Mokytojas Antanas Katilius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos geometrijos mokytojas Antanas Katilius atrodė kaip pasakų nykštukas: nedidukas, dvišake vešlia juoda, vietomis šiek tiek žilstelėjusia barzda. Ir judrumas kaip vijurko. Mokė jis šeštoje gimnazijos klasėje geometrijos ir piešimo raiškiai, vaizdingai, išradingai. Negalėdavai jo nesuprasti. Po antros pamokos pakvietė jis mane prie lentos įrodyti teoremą: stačiojo trikampio statinis yra įžambinės ir to statinio projekcijos į įžambinę geometrinis vidurkis. Įrodžiau savaip. Tada jis pasakė: „Malonu matyti, kad jūs esate tokios geros nuomonės apie matematiką“. Ne „tu“, o „jūs“ dar pagilino pagyrimą. Po to pagyrimo su malonumu spręsdavau ir bendras namų užduotis, ir tuos uždavinius, kuriuos jis man papildomai pamesdavo. Draugais mes tapome visam gyvenimui.

Prieš karą baigęs, atrodo, melioracijos technikumą, jis su geometrija žaidė savo ir mūsų malonumui. Matydavom, kaip jis sugauna vis ko nors ryškaus, kad per tai mums giliau įstrigtų dėsningumai. O kiek juokingų – gal tikrų, o gal jo sukurtų – epizodų jis pripasakodavo, paryškindamas tuo teoremas, lemas, sprendimo kelius. O išradingumas jo buvo stebėtinas. Ne tik matematinis. Kartą per mėnesį jis gyvai pasakodavo salėje susirinkusiems vyresniems gimnazistams apie svarbiausius pasaulio įvykius. Rašydavo į „Pagėgių balsą“ humoreskas, feljetonais išjuokdamas apskrities negerovių kaltininkus, kurdavo eilėraščius, dainuodavo duetu su aukštaūgiu mokytoju Jaronimu Ragausku.

Mūsų klasė, vadovaujama auklėtojo Romualdo Kuzmicko, parengė Čiurlionytės vodevilį „ Kuprotas oželis“. O mokyklos vakarėlio pertraukomis dainavo A.Katiliaus nelegaliai sukurtus kupletus, pašiepiančius kai kuriuos vyresnius gimnazistus.

Rudenėlis kai atėjo, Juozo meilė prasidėjo.

Jam kažkas į akį krito, net prarado apetitą.

Tapo nemalonu niekas, plonas liko tartum sliekas…“

Arba:

Žavi ji ne tik moksleivius, bet ir šiaip sau pakeleivius.

Ada kas nesižavėtų, tas širdies gal neturėtų…“

Atsimenu jo organizuotą pažintinę mokinių ekskursiją – pėsčiomis kelionę į Rambyną. Ten jis tiek daug pripasakojo apie tą Lietuvos šventovę. Ir užtraukė (pats gi kilęs nuo Marijampolės) jo mėgstamą:

Kur Šatrija, Rambynas, kur Minija srauni,

gražioj žemaičių žemėj mes augome jauni.“

Organizavo neklaužadų gimnazistų „Teismą“. Teisėjas – Katilius, tarėjos biologė Smilkutė, istorikė Grigaitytė. Prokuroras aštuntokas Stonys, advokatas šeštokas Zybartas. Girtuoklį, sukčių, tinginį vaidino atitinkamas pravardes gavę mokiniai. Aš, tapęs Storžieviu, kūriau nemandagų grubijoną. Kaltinamas neatsistojau kalbėti, kol nebuvau sargų, teisėjui paliepus, pakeltas. Į kaltinimą, kam mokykloje nenusiimu kepurės (ir teisme – su ja) atsakiau, kad nenoriu tapti per sušalusią galvą durnium. Tarėja M.Grigaitytė paklausė, ar esu bent vieną kvailį matęs. Atsakiau, kad esu. Tada prašė patikslinti, ar buvo jis su kepure. Kai atsakiau, ištiesęs jos link ranką, kad tai buvo moteris, blykstelėjo raudoniu abiejų tarėjų veidai… Per kitos savaitės geometriją mokytojas patarė man ypač rimtai mokytis istorijos…

Liūdėjau, kad Mokytojas išvažiavo mokslo metų vidury iš Pagėgių. Bet studijuodamas ir jau dirbdamas Šiauliuose, aplankydavau gausią Katilių šeimą, įsikūrusią Kauno Fredos Botanikos gatvės 12 name. Kartais ir su nakvyne Ir būtinai pavaišindavo savo gamybos vyneliu, savo sodo vaisiais. Neatsimenu dabar, kuriais metais nesulaukiau Jo atsakymo į naujametį sveikinimą. Po pusmečio jo žmona parašė, kad mirė, sirgęs skausmingu odos vėžiu.Rašė, kad aš jam buvau beveik šeimos narys. O šeima jo didelė – aštuoni vaikai.

Likimas mane komandiravo pedagoginiam darbui. Dažnai pagaunu save pamėgdžiojantį mokytojo Antano Katiliaus manieras. 

Rūškanos

2017-04-09

Rūškanos

Balandis atnešė man rūškaną. Ne oro, o nuotaikos.

Balandžio pirmoji. Šeštadienis. Dešimta valanda. Gal dvylika žmonių pietiniame rajone pusvalandį laukia Kelmės pusėn važiuojančio autobuso. Nesulaukia. Paskambinus į stotį, sužinota, kad išvakarėse be jokių iš anksto perspėjančių skelbimų pakeistas priemiestinių autobusų tvarkaraštis. Dar gražiau: nors stoties tvarkaraščių lentoje parašyta, kad kitas autobusas važiuoja 11 val. 20 min., nebuvo ir to – mat per skubėjimą užmiršta parašyti, kad šeštadieniais nevažiuoja… Ir pagalvoji tada: ne tiek žmonių gerovei, kiek pelnui jie tarnauja..,

Balandžio septintoji. Tik tą mėnesio dieną galima telefonu užsiregistruoti pas ausų gydytoją klausos aparatui gauti. Nuo pusės aštuonių pradėjęs po keturiasdešimt minučių prisiskambinau. Pasakė, kad talonų jau nėra, o kitas registravimas bus gegužės dvyliktą dieną.Kodėl taip? Gydytojų Lietuvoje stinga, nes išvyksta į ten, kur geriau? O gal šitaip skatinama į privačiuosius kreiptis?

Pratęsti kapitalizmo grimasų aprašymus? Pavyzdžiui, pasamprotauti, kodėl JAV sparnuotomis raketomis bombordavo suverenią Siriją? Atseit, žiaurusis Asadas, o ne „nuosaikieji“ teroristai, nuodijo savo šalies gyventojus? O gal prisiminti, kaip po kapitalizmo sargininių melo: atseit, Vietnamą skalaujančioje  įlankoje vietnamiečiai apšaudė JAV karo laivą, pastarųjų kariauna išžudė milijonus vietnamiečių, išnuodijo jų laukus? Ar priminti Irako okupavimą, jo prezidento nužudymą, kad sunaikintų cheminį ir biologinį ginklą, kurio, pasirodo, ten nebuvo?.Užteks: ir be rašto, ir be tautinės televizijos klausymo mes tas sugadintas nuotaikas kaskart patiriame.

O naktie, užgulus mano langą,

su tavim ir aš tamsus daraus.

Būtų šventa, vaikiška ir lengva,

susapnavus dar ką nors švaraus.“

(Just. Marcinkevičius)