Auklėtojas

2017-05-02

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai

Auklėtojas Romualdas Kuzmickas

Penktos gimnazijos klsės nelankiau: gyvenau su mokytojais – broliu Gediminu ir broliene Nijole Pagėgių apskrities Krauleileidžių mokykloje. Pats pasimokęs, čia mokytojavusių Nijolės ir Gedimino kiek pamokytas iš tų dalykų, kurių vadovėlių neturėjome, eksternu Pagėgiuose išlaikiau egzaminus už penktąją klasę. Ne viską mokėjau pakankamai, bet atsvėrė penketai, gauti už lietuvių kalbą ir matematiką raštu.

Gimnazijai tada jau vadovavo Jonas Greičius, surinkęs nuostabų mokytojų kolektyvą ir įkūręs perteklinėse mokyklos klasėse bendrabutį. Ten ir aš apsigyvenau.

Buvo tada jau net du mokytojai su aukštuoju išsilavinimu:universitete lietuvių kalbą baigęs Jonas Greičius ir jo žmonos brolis Romualdas Kuzmickas – šeštosios klasės auklėtojas ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas. Buvo dar nevedęs, su savotišku požiūriu į dailiąją lytį…

Neįprastai pasirodė jo pamokos pirmą mėnesį. Kam nors pavesdavo skaityti Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ skyrelį, kad po to panagrinėtume parašytą. Taip nejučiom mums įdiegė meilę nuostabiai poemai, apskritai poezijai ir, žinoma, pačiai Poetei, su kuria – tai po daug metų sužinojau – kartu studijavo ir Jonas Greičius.

Neišdildomą įspųdį paliko jo pamokos apie Vakarų Europos klasikus, ypač Ruso, Gėtę, Šilerį, Baironą, kurių kūrinių, deja, išskyrus „Faustą“, nebuvo iš kur skaityti. Bet rašinius apie jų kūrybą ir požiūrius rašėme. Mano klasės darbą apie Ruso požiūrį į civilizacijos skubotą vystymąsi ir spartaus technikos diegimo neigiamą poveikį žmogui mokytojas net perskaitė klasėje… Neatsisakau tos filosofo minties ir dabar, stebėdamas, kaip žiauriai žmonių sąmonės, moralės evoliucija atsilieka nuo technologijos šuolių.

Jautėme, kaip profesionaliai ir su pagarba teikė Puškiną, Lermontovą, dramaturgą Arkadijų Ostrovskį, Tolstojų, Gorkį, Šolochovą. Ir kaip – per jėgą – su jam anksčiau nepažįstamu Karamzinu, Fonvyzinu, kitais neklasikais…

Ragindavo, kai kur gauname klasikų kūrinių, skaityti, skaityti. Man pasisekė, kad mūsų klasėje mokėsi Algirdas Survila, turintis tėvo gausią klasikų knygų kolekciją. Ypač užsiskaitydavau Lermontovu. Jo mažne valandos ilgio poemą „Mcyri“ atsimenu beveik pažodžiui ligšiol. Nepamenu, iš kur bendrabutiškiai gavome M.Šolochovo „Tykiojo Dono“ visus keturis tomus. Mokyklos programai jis nepriklausė – jį nustūmė „Pakelta velėna“. Vakarais eidavau į klasę ir ten skaitydavau iki elektrinės trijų mirktelėjimų signalo – po jo, praėjus ar dešimt minučių, miestas aptemdavo, ir tekdavo gulti.

Per tą Šolochovą vos nenukentėjau per abitūros istorijos egzaminą. Atėjo į jį ir pats apskrities pirmasis sekretorius – gal patikrinti, ar, ištrėmus direktorių Joną Greičių, ideologinis darbas gimnazijoje normalizavosi. Pasakojant apie pilietinį karą, jis liepė patikslinti apie Dono kazokų sukilimą. Pabėriau sakinius apie tai kaip iš mašinos. Jis replikavo npusbalsiu mokytojams: „Išzubrinęs“.Nutylėjau, nepasakiau, kad tai – pagal Šolochovą. Egzaminą vis dėlto įvertino penketu. Bet… po valandos vienas mokytojas man pasakė, kad pirmasis reikalavo taip nevertinti. Tik kai paaiškino, jog per tai negausiu aukso medalio, kad apskričiai nebus kuo pasigirti, leido pažymio nemažinti.

Dirbo auklėtojas mokytojaudamas ir apskrities laikraščio „Pagėgių balsas“ korektorium. Bet redakcijos raidžių rinkėjoms jis neįtiko: gal pernelyg pabrėždavo savo išsilavinimo lygį, gal per menką dėmesį rodydavo ten raides dėliojusioms į klišes mergaitėms. Ir vienas laikraštis išėjo su skelbimu: „Prašome gegužės 31 dieną atvesti į stadioną patikrinimui tarybinius šunis“. Pakvipo komandiruote į baltųjų meškų ganyklas. Vis dėlto išsiaiškino, kad korektorius pasirašęs po tuo tekstu, kurio žodyje „tarnybinius“ n raidė dar buvo. Redaktorius Jofė, nujausdamas, kad panašios akcijos gali pasikartoti, R.Kuzmicką atleido, ir per 1950 metų vasarą po brandos egzaminų korektoriaus pareigas ėjau aš.

Pagėgiuose

2017-04-21

Pagėgiai ir Simnas

2017-04-21

Tai Pagėgiai, tai Simnas

  Apsistojome gyventi vasarą po karo Pagėgių apskrities Berštininkų kaime – šalia asfaltuoto Klaipėdos – Tilžės plento ir Stoniškių geležinkelio stoties. Mama parinko vietą taip, kad jos mažiausiam – trylikos metų Mindaugėliui būtų paranku į už trijų kilometrų esančią Rukų progimnaziją keliauti. Tačiau Rukai mokinių nesuriko, ir teko vaikščioti į už trylikos kilometrų esančią Pagėgių gimnaziją. Atmušdavau kojas per tas bent penkias ėjimo valandas – ten ir atgal. Negerą nuomonę sudariau apie tuose kraštuose apsigyvenusius artimiausių apskričių žmones – nepriimdavo jie į savo vežimus, nors ir prašydavau. O dviračiu važiuoti, kad jį ir turėčiau, nedrąsu – pusė kelio mišku. Paveždavo tik retkarčiais pravažiuojantys kareivių sunkvežimiai.

Nemielos man buvo ir tos naujo krašto lygumos: nebuvo čia nieko panašaus į tėviškės Mergakalnį, Raudonkalnį, Sausabalę, Kraušių, Degesį… O ir pamokos gimnazijos ketvirtoje klasėje neįdomios – vis kartojimai, o naujo nedaug. Ir tokių artimų draugų, kaip tėviškėje, dar neįsigijau – po pamokų skubėdavau namo. Nors laiškais draugavau su Algirdu, Antanu, Juozu, to man nepakako – būti su jais norėjau. Žodžiu, įtikinau tėvus išleisti mane vėl mokytis Simne, apsigyvenant pas vyriausią mamos seserį tetą Veroniką. Gyveno ji Skovagaliuose ar hektaro ploto sode, susirentusi ten namelį. Mane ji priėmė, o iki gimnazijos kialiarisčia nukakdavau per gerą valandą. Pasirodo, draugai jau ir lygčių sistemas sprendė, ir Don Kichoto herojais gėrėjosi, ir… Taigi teko vytis, daugiausiai Mikulskiui Antanui padedant. Po mėnesio, kai matematikos mokytoja M.Martišienė, skaitė mūsų pavardes, kad pasakytume kontrolinio pažymį, Antanas net šūktelėjo, išgirdęs, kad man – penketas. Taigi, gal ne taip sėkmingai, kaip per matematiką, mokslo draugus pasivijau ir, progimnazijos ketverių klasių egzaminus šiaip taip išlaikęs, vėl grįžau pas tėvus.

Vieni okupantų 1941 m, pastatytė naują Simno mokyklos pastatą. Valdant kitiems okupantams, 1943 metais pradėjo ten veikti progimnazija, į kurios antrą klasę, patartas mielo Stebulių mokytojo Jono Šerkšno, išlaikiau stojamuosius egzaminus. Daug mūsų susirinko. Net dvi Sideraitės Albinos – Pirmoji ir Antroj – buvo. Visi netilpome, tad mokėmės dviem pamainom: miestiečiai ryte, kaimiečiai – popiet.

Nuostabus buvo mokyklos direktorius biologijos mokytojas Vaclovas Vaicekauskas. Nedidukas, akiniuotas, judrus, greitos reakcijos. Ir ūkio reikalus efektyviai tvarkė, ir su mokiniais artimai bendraudavo, ir prisitaikyti valdžioms nevengdavo – kad tik geriau būtų mokyklai, jos mokytojams, mokiniams. Atsimenu, per pamoką papasakojo, kaip jam teko, atgavus Vilniaus kraštą, ten mokytojauti. Sakė, vaikai neklausydavo. Tačiau tada mokinys Zbignevas pasakė, kad anas mokytojas neklaužadas tramdydavo bizūnu. Kitą dieną, jis tokį auklėjimą demonstratyviai pritaikęs būtent Zbignevui, ir kiti vaikai po to aprimo. Prie prūso jis mums aiškino, kad Darvino evoliucijos teorija nepasitvirtino, nes dabartiniai šunys tokie, kaip ir senovės egiptėnų piešiniuose ar mumijose. Prie ruso jis pateikdavo ir ryškių evoliucijos įrodymų.

Ypač gerbių šį Pedagogą, kad jis, ir pasikeitus valdžioms, sugebėjo apginti, išsaugoti Simno mokytojus. O tokių mokytojų, tikrų pedagogų, jis subūrė daug. Štai prisimenu mokytoją Martišienę. Stebėjau, kaip ji vis tobulėjo, mokydama mus algebros, geometrijos, gyvenimo patirties. Mielai prisimenu dainavimo ir kalbų mokytoją Karlonienę, vėliau dirbusią Marijampolės apskrityje, kitoje Palių pusėje. O mūsų klasės auklėtojas lituanistas Dainauskas. O jautrusis, gerasis lietuvių kalbos mokytojas Slavėnas. Kavalčiukų ir Skovagalių moterys jį geruoju Šimonėliu vadindavo. Pasakojo, kaip jis verkė, tremiamas į Sibirą. Už ką? Kad iš dvarininkų giminės? O stebėtinai liesas ambicingas rusų kalbos mokytojas Urnevičius (kokia graži, poetiška jo dukra Dalia!), vis susikertantis su ketvirtoku Bronium Gūževičium, demonstravusiu, kad jis ne prasčiau už mokytoją moka rusiškai…

Nuūžus frontui į vakarus, paaiškėjo, kad mokykla turi pati pasirūpinti malkomis. Ir tada direktorius su karinio parengimo mokytoju (pavardės neatsimenu) organizavo Kalniškės miške malkavimo stovyklą. Visi vyresnieji mokiniai privalėjo ten atidirbti, gyvendami girininkijos pastate, kad kiekviena klasės krosnis žiemą būtų karšta. O grįžę būsimieji artistai per mokyklos vakarą tarp kitų dainų užtraukė veikiausiai mokytojo Dainausko sudėliotą:

Vieną naktį, naktį baisią,

po kelias dešras suraitę,

vyrai raitėsi po šiaudus;

manė, bus gerai nusnaudus.

Bet staiga, o tu bjaurybe! –

tamsoje dvi akys žiba…“

Gal prieš pusšimtį metų Raseiniuose mokytojaujanti mano buvusi studentė fizikė pasakojo, kad ten gyvenantis pensininkas Vaclovas Vaicekauskas subūrė pagyvenusius įdomioms veikloms. Toks žmonėms, jų kultūrai atsidavęs buvo mūsų direktorius visą sąmoningą gyvenimą.

Mokytojas Antanas Katilius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos geometrijos mokytojas Antanas Katilius atrodė kaip pasakų nykštukas: nedidukas, dvišake vešlia juoda, vietomis šiek tiek žilstelėjusia barzda. Ir judrumas kaip vijurko. Mokė jis šeštoje gimnazijos klasėje geometrijos ir piešimo raiškiai, vaizdingai, išradingai. Negalėdavai jo nesuprasti. Po antros pamokos pakvietė jis mane prie lentos įrodyti teoremą: stačiojo trikampio statinis yra įžambinės ir to statinio projekcijos į įžambinę geometrinis vidurkis. Įrodžiau savaip. Tada jis pasakė: „Malonu matyti, kad jūs esate tokios geros nuomonės apie matematiką“. Ne „tu“, o „jūs“ dar pagilino pagyrimą. Po to pagyrimo su malonumu spręsdavau ir bendras namų užduotis, ir tuos uždavinius, kuriuos jis man papildomai pamesdavo. Draugais mes tapome visam gyvenimui.

Prieš karą baigęs, atrodo, melioracijos technikumą, jis su geometrija žaidė savo ir mūsų malonumui. Matydavom, kaip jis sugauna vis ko nors ryškaus, kad per tai mums giliau įstrigtų dėsningumai. O kiek juokingų – gal tikrų, o gal jo sukurtų – epizodų jis pripasakodavo, paryškindamas tuo teoremas, lemas, sprendimo kelius. O išradingumas jo buvo stebėtinas. Ne tik matematinis. Kartą per mėnesį jis gyvai pasakodavo salėje susirinkusiems vyresniems gimnazistams apie svarbiausius pasaulio įvykius. Rašydavo į „Pagėgių balsą“ humoreskas, feljetonais išjuokdamas apskrities negerovių kaltininkus, kurdavo eilėraščius, dainuodavo duetu su aukštaūgiu mokytoju Jaronimu Ragausku.

Mūsų klasė, vadovaujama auklėtojo Romualdo Kuzmicko, parengė Čiurlionytės vodevilį „ Kuprotas oželis“. O mokyklos vakarėlio pertraukomis dainavo A.Katiliaus nelegaliai sukurtus kupletus, pašiepiančius kai kuriuos vyresnius gimnazistus.

Rudenėlis kai atėjo, Juozo meilė prasidėjo.

Jam kažkas į akį krito, net prarado apetitą.

Tapo nemalonu niekas, plonas liko tartum sliekas…“

Arba:

Žavi ji ne tik moksleivius, bet ir šiaip sau pakeleivius.

Ada kas nesižavėtų, tas širdies gal neturėtų…“

Atsimenu jo organizuotą pažintinę mokinių ekskursiją – pėsčiomis kelionę į Rambyną. Ten jis tiek daug pripasakojo apie tą Lietuvos šventovę. Ir užtraukė (pats gi kilęs nuo Marijampolės) jo mėgstamą:

Kur Šatrija, Rambynas, kur Minija srauni,

gražioj žemaičių žemėj mes augome jauni.“

Organizavo neklaužadų gimnazistų „Teismą“. Teisėjas – Katilius, tarėjos biologė Smilkutė, istorikė Grigaitytė. Prokuroras aštuntokas Stonys, advokatas šeštokas Zybartas. Girtuoklį, sukčių, tinginį vaidino atitinkamas pravardes gavę mokiniai. Aš, tapęs Storžieviu, kūriau nemandagų grubijoną. Kaltinamas neatsistojau kalbėti, kol nebuvau sargų, teisėjui paliepus, pakeltas. Į kaltinimą, kam mokykloje nenusiimu kepurės (ir teisme – su ja) atsakiau, kad nenoriu tapti per sušalusią galvą durnium. Tarėja M.Grigaitytė paklausė, ar esu bent vieną kvailį matęs. Atsakiau, kad esu. Tada prašė patikslinti, ar buvo jis su kepure. Kai atsakiau, ištiesęs jos link ranką, kad tai buvo moteris, blykstelėjo raudoniu abiejų tarėjų veidai… Per kitos savaitės geometriją mokytojas patarė man ypač rimtai mokytis istorijos…

Liūdėjau, kad Mokytojas išvažiavo mokslo metų vidury iš Pagėgių. Bet studijuodamas ir jau dirbdamas Šiauliuose, aplankydavau gausią Katilių šeimą, įsikūrusią Kauno Fredos Botanikos gatvės 12 name. Kartais ir su nakvyne Ir būtinai pavaišindavo savo gamybos vyneliu, savo sodo vaisiais. Neatsimenu dabar, kuriais metais nesulaukiau Jo atsakymo į naujametį sveikinimą. Po pusmečio jo žmona parašė, kad mirė, sirgęs skausmingu odos vėžiu.Rašė, kad aš jam buvau beveik šeimos narys. O šeima jo didelė – aštuoni vaikai.

Likimas mane komandiravo pedagoginiam darbui. Dažnai pagaunu save pamėgdžiojantį mokytojo Antano Katiliaus manieras. 

Rūškanos

2017-04-09

Rūškanos

Balandis atnešė man rūškaną. Ne oro, o nuotaikos.

Balandžio pirmoji. Šeštadienis. Dešimta valanda. Gal dvylika žmonių pietiniame rajone pusvalandį laukia Kelmės pusėn važiuojančio autobuso. Nesulaukia. Paskambinus į stotį, sužinota, kad išvakarėse be jokių iš anksto perspėjančių skelbimų pakeistas priemiestinių autobusų tvarkaraštis. Dar gražiau: nors stoties tvarkaraščių lentoje parašyta, kad kitas autobusas važiuoja 11 val. 20 min., nebuvo ir to – mat per skubėjimą užmiršta parašyti, kad šeštadieniais nevažiuoja… Ir pagalvoji tada: ne tiek žmonių gerovei, kiek pelnui jie tarnauja..,

Balandžio septintoji. Tik tą mėnesio dieną galima telefonu užsiregistruoti pas ausų gydytoją klausos aparatui gauti. Nuo pusės aštuonių pradėjęs po keturiasdešimt minučių prisiskambinau. Pasakė, kad talonų jau nėra, o kitas registravimas bus gegužės dvyliktą dieną.Kodėl taip? Gydytojų Lietuvoje stinga, nes išvyksta į ten, kur geriau? O gal šitaip skatinama į privačiuosius kreiptis?

Pratęsti kapitalizmo grimasų aprašymus? Pavyzdžiui, pasamprotauti, kodėl JAV sparnuotomis raketomis bombordavo suverenią Siriją? Atseit, žiaurusis Asadas, o ne „nuosaikieji“ teroristai, nuodijo savo šalies gyventojus? O gal prisiminti, kaip po kapitalizmo sargininių melo: atseit, Vietnamą skalaujančioje  įlankoje vietnamiečiai apšaudė JAV karo laivą, pastarųjų kariauna išžudė milijonus vietnamiečių, išnuodijo jų laukus? Ar priminti Irako okupavimą, jo prezidento nužudymą, kad sunaikintų cheminį ir biologinį ginklą, kurio, pasirodo, ten nebuvo?.Užteks: ir be rašto, ir be tautinės televizijos klausymo mes tas sugadintas nuotaikas kaskart patiriame.

O naktie, užgulus mano langą,

su tavim ir aš tamsus daraus.

Būtų šventa, vaikiška ir lengva,

susapnavus dar ką nors švaraus.“

(Just. Marcinkevičius)

Tėvukas

2017-04-04

Balandžio ketvirtoji

Prieš 49 metus balandžio 2 dienos vakare turėjau pristatyti savo disertaciją Maskvos universiteto teorinės fizikos katedrai, kad gaučiau sutikimą ją ginti Vilniaus universitete. Bet balandžio pirmą dieną gavau telegramą, kad mirė tėvukas. Paskambinau savo vadovui profesoriaui Jakovui Terleckiui. Jis patarė neišvažiuoti neapsigynus. Paskolino ir pinigų lėktuvo bilietui, o Maskvoje pasilikęs buvęs bendrakursis ir bendradarbis ŠPI institute matematikas Algirdas Paplauskas – apmokėjimui taksistui, vešiančiam po gynimo į aerouostą. Apsigyniau sėkmingai – pripažino, kad darbas originalus ir kvalifikuotas. Atskridau į Vilnių naktį. Tačiau čionykščiai taksistai paprašė trigubos kainos už nuvežimą į Simną. Tiek neturėdamas, laukiau pirmo rytinio autobuso. Taigi balandžio trečią apie dešimtą valandą buvau Stebuliuose. Pasirodo, laidotuvės būsią rytoj.

Po pietų nuo Degėsio atėjo gal dvidešimt Šiaulių pedagoginio instituto studentų fizikų. Pasirodo, fakulteto komjaunimo organizacijos sekretorius trečiakursis Petras Upermonas surinko pageidaujančius važiuoti studentus. Pasamdę kariškių dengtą sunkvežimį, kartu su mano šeima atvažiavo naujai tiesiamu vieškeliu iki Truskos sodybos. Ten jie užklimpo ir išlipę paskutinį kilometrą atėjo. Kaip apsidžiaugiau aš, broliai, mama! Kaip nustebo kaimiečiai! Kai man kartais papriekaištaudavo, kad būnu pernelyg artimas studentams, aš vis prisimindavau tos dienos nuotaiką. Ir tik šiltai prisimenu po kariuomenės iš Vilniaus universiteto į ŠPI perėjusį Petrą, ir puikias laidotuvių nuotraukas išdalinusį Antaną Onaitį. Beje, per skirstymą 1969 metais jis, baisogališkis, pasirinko Šventežerio mokyklą Ten, Dzūkijoje, jis ir pasiliko. Kaip gražiai dzūkuoja, to net nejausdamas!

Iš Stebulių Skovagalių kaimu iki Stakvilevičių būklų karstą nešė kaimiečiai, o paskui į Simną nuvežė Stebulių kolūkio sunkvežimiu. Pirmininkas Švirinas pasistengė, kad vežanti kolūkio dailidę ir račių mašina būtų tinkamai rituališkai papuošta. Ir niekam neužkliuvo, kad visi palydintys paskui karstą suėjo į bažnyčią, į atsisveikinimo mišias.

Dar nėjau į mokyklą, kai tėvuką pasodino į Alytaus kalėjimą. Mat per kažkokį vakarėlį Stebulių mokykloje susimušė buvę nedvariškiai Skovagalių ir buvę dvariškiai Seiminiškių vyrai. Gavo mėnesį kalėti, kad per tas muštynes, gindamas brolį Motiejų, sužalojo Jurgį Žiurinską. Po trisdešimt metų, kai tėvukas susirgo plaučių vėžiu, jį vis aplankydavo už dviejų ar trijų kilometrų gyvenantis Jurgis Žiurinskas. Ir dabar Simno kapinėse jie guli netoliese.

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai

Jonas Linkys

Simno progimnazijos antroje ir trečioje klasėje (1943 – 1945 m.) vokičių kalbos ir muzikos mus mokė Jonas Linkys. Gunktelėjęs, stipraus sudėjimo, akiniuotas, neišvedamas iš pusiausvyros jokiomis mokinių gudrybėmis. Pirmą ir paskutinį kuolą (vienetą) gavau per jo muzikos pamoką, kad neišmokau pagroti ant nupieštos pianino klaviatūros sol sol fa mi mi mi fa fa mi re mi mi fa sal la sol fa mi re re do. Ir dar pasolfedžiuoti. Mūsų klasėje mokėsi ir jo sūnus Arvydas, kuris kažkodėl vis užkliūdavo Simno bendraklasiams miesčioniukams. Vėliau sužinojau, kad atsidūrė Simne buvusio miškų darbininko lietuvninko Linkio šeima po Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos 1939 metais.

Po karo 1945 metų liepos mėnesį mus tuo pačiu traukiniu iš Šeštokų geležinkelio stoties pervežė į Pagėgių apskritį. Tęsė Jonas Linkys mokytojavimą tais metais atkurtoje Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijoje. Sunkiai po karo buvo komplektuojamas mokytojų kolektyvas, tad Jonui Linkiui teko pirmais mokslo metais netgi matematikos mokyti. Jautėme, kad ir pats mokytojas ją iš naujo mokėsi. Tik vėliau, kai mokyklai ėmęs vadovauti Jonas Greičius sukvietė iš Jurbarko, Skaudvilės galingą mokytojų komandą, Jonas Linkys tapo nuolatiniu vokiečių kalbos ir chemijos mokytoju. Beje, mes, gimnazistai, jutome, kaip jis chemijos moksluose vis ką nors naujo įdomaus sau suranda, tuo vis su mumis pasidalydamas.

1949 metų kovo mėnesio pabaigoj, per vadinamąsias pavasario atostogas ištrėmus mokyklos direktorių Joną Greičių su šeima į Sibirą, Joną Linkį paskyrė mokyklos direktorium. Vadovavo jis savotiškai, tik savo protu pasikliaudamas, viršutinių nepaisydamas, tad buvo po pusantrų metė atleistas. Išvažiavo jis tada mokytojauti į netoli Usėnų esančią Kavolių kaimo  pradinę mokyklą. Prisimenu, „Pagėgių balsas“ rašė, kad tos mokyklos mokytojo J.Linkio pradinukai mandagūs, tvarkingi, drausmingai eina tik kairiąja.plento puse.

Šeštadienio vakaras. Mokyklos aktų salėje, Arvydui grojant akordeonu, gimnazistų šokiai. Matematikos mokytojas skubiai atsiveda J.Linkį prie salės durų su šauksmu: „Direktoriau, rusai!“ Mat į salę norinčius įeiti du kareivius sunkiai stabdo budintis mokinys Vytautas. O mūsų direktorius vieną čiupęs už pakarpos, jėga išveda iš mokyklos; kitas pats išeina, pagrasinus, kad kreipsis į komendantūrą.

Iš Jono Linkio rankų gavau sidabro medalį. Aukso Švietimo ministerijos komisija nepatvirtino: pasirodo, ji nustatė, kad mano rusų kalbos mokėjimas gali būti įvertintas ne penketu, o tik ketvertu. Vis dėlto jis suteikė teisę stoti į aukštąją mokyklą be papildomų egzaminų, kuo aš ir pasinaudojau, pasirinkęs studijuoti fiziką

Apie tai, kad mano mielas mokytojas palaidotas Kavolių kaime, sužinojau iš Vytenio ir Junonos Almonaičių straipsnio internete adresu

http://silaine.lt/silaine/siaures-vakariniame-skalvos-pakrastyje-kavoliai-stremeniai-stubriai/

Skovagaliai, Stebuliai

Alytaus apskrities Simno valsčiaus Skovagalių kaime gimė, augo mano tėvai – Juozas (Juozapas) Stakvilevičius (1898 03 14) ir Paulina Juškauskaitė – Stakvilevičienė (1899 10 18). Iki tarpukario reformos trobesiai buvo išsidėstę palei Simno – Šventežerio vieškelį, o žemės sklypai (rėžiai) siekė nuo Marinkos kaimo prie Kalniškės girios vakaruose iki Pošnelės miško rytuose ar Babrauninkų – gal kokių trijų kilometrų ilgio. Po žemės reformos, kai perkėlė į vienkiemius, Skovagalius dar vadinome Sodžiuku. Kokia to kaimo istorija, dorai nežinau. Atrodo, ten jau nuo seno nebuvo dvaro valdos, o gyventojai – ne baudžiauninkai, ne kumečiai. Matyt, dėl to dalis jų – perdėtai išdidūs. Su dvaru Skovagalius sieja tik nuo Čerkausko kryžiaus iš vieškelio per Pošnelę į Kalesninkus ėjęs amžinai purvinas kelias – Dvarkelis. Pietuose, už Vartų kalno buvo Prygos dvaras, atsitvėręs nuo kaimo Dronyčia – taip pavadinta medžių ir krūmų juosta. O šiaurėje – Kavalčiukuose – dvaras priklausė Slavėnams. Po 1950 metų administracinės reformos radosi jau dveji Skovagaliai: pietinę kaimo dalį perdavė Lazdijų rajonui… Tą dalį, kurioje yra mano tėvų būklos. Šiaurinė Skovagalių dalis atiteko Alytui.

Po 1922 m. žemės reformos vietoj Prygos dvaro atsirado du kaimai – pietuose Pryga, šiaurėje Stebuliai – tokį vardą pasirinko jo naujakuriai. Šiaurinėje dalyje, prie Dronyčios, žemės sklypus paskyrė už Lietuvos nepriklausomybę kariavusiems Vincui Stravinskui, Pranui Gredeckai ir Juozui Stakvilevičiui. Vinco sklypą netrukus dėl nepriežiūros perdavė jo broliui Pranui; Pranas Gredecka sklypą perleido išsimokėtinai savo broliui Juozui. O mano tėvukas ūkininkavo darbščiai ir sėkmingai, laiku sumokėdamas ir išperkamuosius, ir paprastuosius žemės mokesčius. Ir dar vyriausiam sūnui Gediminui už mokymąsi Lazdijuose veikusiai Seinų gimnazijojai sumokėdavo.

Draugai. Priesaika

Kadangi Stebulių skovagališkiai jautėsi viršesniais nei kažkokie buvę dvariokai, pirmaisiais metais su artimiausiais pietiniais kaimynais tamprios draugystės nebuvo, tad aš draugaudavau tik su Skovagalių pusbroliais – Petro Juškausko ir Jono Stakvilevičiaus vaikais. Ir tik po antrų mokslo metų susiėjau su artimiausio kaimyno, gyvenusio pakeliui į mokyklą, vaikais: Neveckos Vytautu, Adele, Algimantu, Sigitu.

Ypač susidraugavau su vienmečiu Algimantu. Kartu į mokyklą nueidavom, kartu pareidavom, kartu žaisdavom. Vieną karo metų dieną mano mama pasakė, kad Algimantas susirgo džiova. Mama, nors mokyklos nebuvo lankiusi, buvo apsiskaičiusi, labai mėgo poeziją, mokėjo daug Kudirkos, Vaičaičio, Janonio eilėraščių. Kadangi jos Mindaugėlis irgi taikėsi į poetus, iš baimės, kad ir jis neužsikrėsčtų džiova, kaip jos numylėtiniai poetai, prašė manęs pas Neveckas daugiau neiti ir mažiau būti su Algimantu. Vis dėlto į mokyklą ir iš jos eidavom kartu. Bet… Vai kaip sunku po to „Bet“ rašyti… Tačiau privalau! Vieną 1943 metų pavasario dieną, kai nusilpęs Algimantas labai lėtai ėjo iš mokyklos, aš patraukiau sparčiu žingsniu. Jis atsilikdamas kvietė, kiek dar pajėgė, šaukė: „Mindaugai, Mindaugėli, palauk – aš nespėju! Nepalaukiau. Man – sveikam, stipriam, būsimam mokslininkui ar poetui – tokio paliegėlio kompanija netinka. Nenuėjo po tos dienos Algimantas daugiau į mokyklą. Netrukus jį palaidojo.

Tiek metų praėjo, bet lig šiol mane degina ta išdavystė. Ir ačiū tau, Algeli, kad tu visą gyvenimą padedi man savyje žmoniškumą tuo geliančiu prisiminimu palaikyti! Nepagailėjo likimas ir kitų mano artimiausių draugų: Vytautą Stakvilevičių užmušė per karą rasta mina; Antaną Mikulskį pakirto džiova; Juozas Krokininkas mirė nuo encefalito. O kai, jau besimokant Pagėgiuose, nužudė trečdalį mano klasiokų, po ilgų skausmingų apmąstymų pats sau daviau priesaiką: visą gyvenimą daryti tai, nuo ko žmonės būtų geresni, dvasingesni, laimingesni, kad jie nebūtų pikti, žiaurūs. Ir kaip aš neapkenčiu tų, į viršų per kitų galvas užkopusių, kurie per televiziją, radiją, spaudą, internetą vis pliaupia neapykantą, žiaurumą, generuoja priešus!

Ne iš karto radau veiksmingą tos priesaikos įgyvendinimo būdą. Aptikau atsitiktinai: dar studentas Maskvoje pastaruosius dvejus metus mokytojaudamas pajutau, kokią įtaigą turi mokytojas. Ir, prisimindamas, kokią įtaką mano dvasiniam augimui turėjo mano mielieji mokytojai, nutariau eiti jų keliu. Tuo tikslu dar studijuodamas sudariau programą: sukurti savyje patrauklaus, dvasingo dėstytojo, mokytojo įvaizdį. Tai dariau vis mokydamasis – fizikos, matematikos, visuomenės mokslų, poezijos, programavimo… Tai realizuodavau dėstytojaudamas, mokytojaudamas.

Sportas. Tuinylos

Pirmasis mano treneris buvo garnys. Taip, taip: ant mūsų senojo kluono gyvenęs gandras. Panorėjau, dar gerokai prieš mokyklą, ir aš, kaip jis, paskraidyti. Bet nei stogų skiedromis, nei lentelėmis modamas nepakildavau. Vis dėlto įgudau įsibėgėjęs taip pamoti tuščiomis rankomis, kad atsidurdavau ant maniežiaus dyselio, o vėliau ir perlėkdavau per jį. Pasinaudodavau – tai tik vėliau fizikos mokydamasis perpratau – impulso tvermės dėsniu. O kai kojomis pasispiri, dar aukščiau atsiduri. Taip tapau šuolininku – per garnį. Kur dabar Seimas, anksčiau buvo Jaunimo stadionas. Už jame per Lietuvos profsąjungų spartakiadą laimėtą trečią vietą aš ir tam garniui dėkingas.

Kitas mano, jau ketvirtoko, treneris buvo kalvis Vladas Tuinyla. Neseniai vedęs Marytę Jarmalaitę, apsigyveno mūsų stubos kambariuke, pasistatė už svirno kalvę. Prisimindamas kariuomenę, kurioje, matyt, pamėgo gimnastiką, jis tarp dviejų berželių pritaisė turniką. Ir jis, ir brolis Gediminas prisitraukdavo, „lauždavo mešką“, užmodavo ant viršaus. Sunkiai sekėsi man tas jų mokslas, bet įkirtau po intensyvaus rangymosi ir aš. Vėliau draugai, su kuriais žaisdavau, stebėjosi, iš kur tokios stiprios mano rankos…

Ar tik ne per tą sportą bent porai dešimtmečių įsivėliau į politiką? Mat, universitete kartu treniravosi ir lengvaatletis šuolininkas, būsimas juristas Michailas Gorbačiovas, su kuriuo 1953 metais, jau po Stalino mirties kartu važiuojant į Kaukazą, visą dieną kalbėtasi, kaip sudemokratinti partiją ir valdžią. Tiksliau: sklaidėsi jis, o aš tik linkčiodavau, retkarčiais įterpdamas vieną kitą žodį. Važiavau aš tada uždarbiauti į Šiaurės Osetijos švino kasyklas, o jis – į Stavropolio kraštą dirbti traktorininku. Kaip po to nepadėti aukščiausią valstybės postą užėmusiam draugui, paskelbusiam apie jaunystėje prisvajotą valstybės pertvarką? Tik kažin ar padėjau?

Stebulių mokytojas Jonas Šerkšnas

Privalomą mokslą baigiau prieš karą. Penktą skyrių galėjau lankyti Simne. Bet mama neleido – per mažas, per toli, ypač kai laikai tokie neramūs. Dirbau, ką pajėgiau, namie. Ir patiko tai.

  1943 metų rudenį ėmiau mokytis Simne. Jau pirmą savaitę gavau niuksą per nugarą nuo stamboko miesčionies Albino. Niekas neužtarė, neužjautė – draugų ten neturėjau tada. Svajojau – atsiskaitysiu su Albinu, kai užaugsiu. Neteko: po pusantrų metų susidraugavau ir su juo, ir su jo jaunesniu broliu Antuku. Deja, jau baigusį gimnaziją Albiną nutrenkė žaibas. Po to niukso eidavau į nemielą Simną lėtai, o kartais ir visai nenueidavau…

  Rugsėjo antroj pusėj – maloni žinia – pradeda mokslus penktas skyrius su mokytoju. Jonu Šerkšnu Stebuliuose. Meilė ir Marytė pasakojo, kaip tas mokytojas pernai susiraukdavo, kai mokinė skaitydavo eilėraštį:

Šerkšno rūbais juos užklojo

žiemužėlė nejauki…“

  „Prie vokiečio“ Jono brolis buvo seniūnas, tad veikiausiai jis ir pasirūpino nauju – vietoj Bubnio – mokytoju, kuris, beje, tada neturėjo tam cenzo. Bet koks nuostabus buvo tas mokytojas! Viską jis mokėjo, viską žinojo, apie viską papasakodavo mums vaizdžiai, paaugliams suprantamai. Aš jį tiesiog mylėjau. Kai baigiau visus mokslus ir jau dirbau Šiauliuose, o jis Alytuje, pabendraudavome, daugiausia laiškais. Paskutinio laiško, gauto 1991 metams auštant, vienas sakinys: „Geras tu žmogus, Mindaugai.“ man ir brangus, ir jaudinantis, ir neužmirštamas – tai suvestinis mielo mokytojo pažymys man. Vėliau turėjau ir daugiau nuostabių mokytojų, kurie kiekvienas tuo žmonių skerdynių metu, užuot „griebęsis kardo, dantimis grieždams lyg žvėris įniršęs“ (V.Kudirka), mus mokė dvasingumo, intelektualumo, darbštumo, gerumo, padorumo. Dauguma jų nebuvo baigę universitetų, netgi mokytojų seminarijų, bet mūsų akyse jie pastebimai augo, tobulėjo. Tai M.Martišienė, J.Linkys Simne. Tai Ona Kelertaitė, Antanas Katilius, Jonas Greičius, Romualdas Kuzmickas Pagėgiuose. Laimingas, kad mane mokė tokie ar jiems panašūs mokytojai.

Penktokų klasė buvo didelė: į ją suėjo mokslus tęsiantys dviejų paskutinių laidų mokiniai. Ypač gabus, stebėtinai tikslus buvo 1942 metų laidos Vytautas Urmanavičius. Nesu pastebėjęs jį suklydus per pamokas ar žaidžiant kvadratą. Paskutinę mokslo dieną mus sujaudino įsimintina Mokytojo atsisveikinimo kalba, jo palinkėjimai užaugti padoriais žmonėmis, jo primygtinis siūlymas mums toliau mokytis. Deja, nepaklausė jo ir gabieji – Vytautas Urmanavičius, Jonas Stasiulevičius. O į ką tik atidarytą Simno progimnaziją su manim traukdavo „Balkiu“ pro Slavėno dvarą Kavalčiukuose iš Prygos Juozas Krokininkas, iš Skovagalių Algirdas Stakvilevičius ir Kunca . Kiti skovagališkiai – jų buvo daug – Juškauskų, Mažeikos, Tamošaičio, Gredeckos, Gudelevičiaus, Pilecko vaikai – senuoju vieškeliu.

Į Stebulius vėl

2016-11-16

Pamielytas* rankas, pagintas kojas

Atlėginti aš tėviškėn grįžtu.

Namų jau nėr. Vien topolis linguoja…

– Drauguži, juk mes augome kartu.

Tu – iš mietelių, kūdroj pamirkytų,

Aš iš vaikų, svajonėm apsėstų.

Jūs kilote sparčiau nei medis kitas,

Mes – laimės gaudyt traukėm į miestus.

 

Po šitiek metų, rankom susilietę,

Aš – minkštu delnu, tu – žieve šiurkščia,

Dar pastovėkime, dar vienas kitą

Viltim pakurkim, meile netuščia.

Ir  paprašysiu aš Rytų apvaizdą

Sukeisti mums gyvenimus naujus,

Kai kibirkštys man bus akis apleidę,

Kai puvėsį kamienas tau pajus…

 

Pabūk žmogum, išeik jų keblų mokslą

Pagal programą: gimt, mylėt, numirt.

Tai kas gražu, išmok akim paglostyt,

Draugus nuo niekšų pasistenk atskirt…

O aš, topoliuku sugrįžęs žemėn,

Šakas platyn,  aukštyn skubėsiu mest.

Te šis gyvenimas vėl džiaugsmą lemia:

Toli dairytis po gimtas žemes;

 

Pirman sutikti patekančią saulę,

Jos pranašų čiulbėtojus viliot,

Priglaust lizdus – jų prasmę, laimę, meilę;

Kad reikalingas, kad esu, – žinot.

 

Rytų apvaizda, jei esi, jei geras,

Dar topoliu leisk žemėj pasiūbuot…

 

———

* Nuo darbų geliančias.