Įkirto

2017-09-17

Šiaulių rajono valdžia išpeikė mane už, atseit, žemės sklypo nenaudojimą. Neiškentęs pasiunčiau rajono Administracijos direktoriui:

Radau, Direktoriau, jūsų rugsėjo 8 d. Įsakymą Nr. A-1280, kuriame teigiama, kad mano, Mindaugo Stakvilevičiaus, 0,6200 ha sklypas, esantis Knašių k. 5, yra ir apleistas, ir nenaudojamas.
Tai netiesa! Aš ten tvarkausi kelias dienas kas savaitę. Ten veši mano rankomis sodintas sodas: obelys, vyšnios, slyvos, slyvaitės, serbentai, sausmedžiai, korintai, gudobelės, aronijos, agrastai, lazdynai, šaltalankiai, svarainiai.
Ten mano rankomis kasmet sukasamas, apsėjamas, apsodinamas, apravėjamas daržas,  reguliariai laistomi šiltnamiai. Ten mano pušelėmis, alyvomis apsodinta 15 m. pločio beveik 200 m. ilgio pakelė – kad derlius būtų ekologiškas.
Kita minėta 62 arų namų valdos dalis – kiemas, pievelė, kviečių pasėlis.
Gal “Komisijai“ užkliuvo tai, kad aš, 86 metų senukas, užuot skutęs sodą, pievelę trimeriu, bent dukart per metus nušienauju dalgiu? Gal ji nuteisė už tai, kad toje dalyje, kurios neužima daržas, sodas, pievelė, nesunaikinu augančių ąžuolų, uosių, beržų, klevų, liepų, drebulių? Kad ten prisodinau eglių, pušų, kadagių?
Ne, aš administraciniam teismui ar dar kokiai įstaigai neskųsiu to Įsakymo: paskutinę sveikatą tai atimtų. Betgi jūs žinokite: pasijutau paniekintas, pasijutau gavęs smūgį žemiau juosmens – kokių papildomų 50 eurų surinkimo labui.
Mindaugas Stakvilevičius.

Reklama

Vėl rugsėjis

2017-09-01

Rugsėjis

Prieš aštuoniasdešimt metų buvo mano pirmutinė Rugsėjo pirmoji. Ir savo Stebulių pradinės mokyklos mokytoją Baltrų Bubnį, ir daugumą klasės draugų tada pirmąkart pamačiau. O šiandien skambinau į Garliavą savo mielai mokytojai, buvusiai Pagėgių Donelaičio gimnazijos bendrabučio auklėtojai Onai Ragauskienei. Pasveikinau, neabejodamas, kad ji mano skambučio ir vėl laukė. Skambinu aš jai kasmet bent keturis kartus: sausio pirmą dieną, sausio 21 dieną – per jos gimtadienį (1925 m.), rugsėjo pirmą ir spalį per Mokytojo dieną. Ir šiandien ji rado gerą progą pamokos trukmės pasakojimui apie anuos laikus, apie jai mielus buvusius mokinius, auklėtinius, kolegas, suminėdama jų vardus, pavardes, metus. Deja, su patikslinimais, kaip ir kada jie išėjo iš gyvenimo. Pabrėžė dar kartą, kad mes savo laiku, kol galėjome, viską padarėme, nemažai naujai kartai perdavėme. O mielus prisiminimus pasilikome sau. Tad ir išėjimas neturėtų būti tragiškas. Dėl Jūsų gyvenimo misijos vertinimo absoliučiai sutinku, miela mokytoja.

Pagėgiškiai

2017-08-28

Pagėgių gimnazijos bendrabutyje

Mielas lig šiol man tas bendrabutis. Vis menu jį ir dieną, ir naktį. Jis augino mus, mokė, ugdė – rengė prasmingam gyvenimui. Direktoriaus Jono Greičiaus iniciatyva dalis trečio aukšto klasių tapo berniukų, o ketvirto – mergaičių bendrabučio kambariais. Ten buvo lovos, spintos, mūsų atsivežtos spintelės, kėdės, keli stalai ir krosnis, kurią mes kūrendavome pačių suskaldytomis malkomis. O praustis ir atiduoti gamtos šaukimo atliekas bėgdavome į apačią. Dieną pradėdavome mankšta, prausimusi, lovų klojimu, visada skaniais ir sočiais pusryčiais valgykloje. Mūsų mieloji šeimininkė išvirdavo gardžius pusryčius, pietus, vakarienę iš to, ką mūsų tėvai atveždavo ar ką pati nupirkdavo. Ir, žinoma, jai jokios kontrolės nereikėjo. Vadovavo tam bendrabučiui, rūpinosi mumis, kaip savais vaikais (jų pati dar neturėjo), jauna mokytoja Onutė Kelertaitė, vėliau tapusi Ragauskiene.

Mūsų kambaryje gyvendavo ar dešimt berniukų iš bent keturių skirtingų klasių. Būtent taip buvo nejučiomis perduodama patirtis jaunesniesiems, padedama mokytis, ruošiant painesnius namų darbus. Aptardavome viską, kas buvo įdomu, aktualu. Nuostabi tai buvo gyvenimo patirties sėmimo mokykla. Pirmais metais, kai aš buvau šeštokas, didžiausią mums įtaką darė išleidžiamosios aštuntos klasės gimnazistas Juozas Masolas. Atrodė, viską jis išmanė, va tik su plaukais jam nesisekė – buvo mums į ką lygiuotis. Bet ir pasišaipydavome mes iš jo, kai pavasarį sėdėdavo kieme, kaip katinas prieš saulę šildydamas per anksti gerą galvą paliekančius blogus plaukus. Paskutinius dvejus metus aš kambaryje buvau vyriausias. Nors rasdavo velniukai progų ir iš manęs pasišaipyti, tvarką ir dorą gyvenimo būdą palaikyti nesidrovėjau.

Kambary buvo žemaičių, gyvenančių nebūtinai Pagėgių apskrityje. Kai kas (pvz. Žemaitaitis) tik apsimesdavo žemaičiais, taip painiodami dieniniams ar naktiniams keršytojams pėdsakus. Išsipasakodavome vakarais apie savo ankstesnį gyvenimą, apie konkrečius karo ir pokario baisumus, apie tėvų, vyresnių brolių, seserų gyvenimą. Ir vis kalbos nukrypdavo į tai, ką reikia daryti, kad žmonės būtų geresni, kad nedegtų neapykanta, pavydu, kerštu. Aptardavome perskaitytas knygas: kas ten tiesa, kas fantazija, kas duoklė, kas padeda rasti kelią į įdomų, prasmingą gyvenimą. Ir, ką besakyti, paliesdavome ir intymesnes temas. Beje, pasirodė, kad kai kurie jaunesnieji turėjo daugiau informacijos – tikros ir pramanytos – apie tai.

Dideliame mokyklos kieme, į gatvės pusę, buvo įrengtas sporto komplektas: krepšinio, tinklinio aikštelės, gimnastikos įranga. Ten mes, bendrabutiečiai, kartu su iš miesto ateinančiais, sportuodavome: žaisdavome krepšinį, tinklinį, futbolą, laipiodavome vien rankomis kopėčiomis, sukdavomės ant skersinio, vaikščiodavom buomais, šokinėdavom į viršų, į tolį. Pavasarį vakarais apibėgdavome bent dešimt kartų apie kiemo aikštyną.

Vieną mokyklos klasę pavadino Raudonuoju kampeliu. Ten buvo nemokykliniai suolai, kėdės, radijas, pianinas. Gale kabojo to meto valstybės vadų portretai, šone – Lietuvos rašytojų paveikslai. Beveik pusė vaikų mokėjo groti pianinu, akomponuodami melodijas kaip akordeonu ar armonika. Susirinkdavome ten vakarais dainuoti, pažaisti šachmatais, šaškėmis, taip pasišnekėti. Ateidavo pavakaroti ir miesto mokiniai, o kartais ir mokytojai.

Rašau aš apie tai todėl, kad būtent bendrabutis nemažai prisidėjo prie to, kad mes išmokome gražiai, prasmingai gyventi, augti dideliame, darniame kolektyve. Deja, šito jauno žmogaus tobulėjimo būdo šiandien pasigendu – geltonieji autobusiukai to neatsveria.

                           Kitose klasėse

Geriausiai prisimenu tuos, kurie baigė (jau ne Donelaičio gimnaziją, o Pagėgių vidurinę mokyklą) po mūsų – 1951 metais.

Romas Bulakas – kambario draugas. Būdavo, kad ir susipykdavome, kartais duodami mūsų jautriems nervams valios, bet neilgam – vėl gyvendavom geruoju.  Būdavo, įniršdavo, o gal tik vaizduodavo tokį, kai jaunesnieji jį pravardžiuodavo Katinu, dargi Maraušu. Ir kokiu linksmu balsu jau Šiauliuose 1957 metais jis pasišaipė iš manęs, pranešdamas, kad būtent čia mokiniai ir studentai jo buvusią pravardę prisiuvo man – praminė Katinu. Romas buvo lanksčiausias mokyklos gimnastas. Dailiai piešdavo, grodavo. Baigęs dvimetį Šiaulių mokytojų institutą, o po kurio laiko ir neakivaizdžiai Pedagoginį institutą, mokė fizikos Šiaulių vakarinėje mokykloje. Mano laisvai pasirenkamas paskaitas universitete “Fizika ir žmonijos raida“, Romo paskatinta, lankė anglų filologiją studijavusi jo anūkė Vaida. Labai gerai mudu sutarėme iki jo gyvenimo pabaigos.

Zigmas Šeputis gyveno kitame kambaryje. Tėvai – turtingi ūkininkai, gyvenę netoli Sartininkų, Buvo geras sportininkas – krepšininkas, labai ištvermingas lengvaatletis, šachmatininkas, mėgdavo samprotauti fundamentaliomis temomis. Kai per 1951 metų vasaros atostogas nuvažiavau pas jį į kaimą, jis mane apnakvydino daržinėje, perspėjęs, kad jie naktį bruzdės, slėpdami savo svarbiausią turtą, nes sužinoję, jog ryt ar poryt juos išbuožins. Išvykau, kai dar buvo ramu. O Zigmas, matyt, klasės draugo Eugenijaus vedinas nuvyko į Marijampolės rajono miške esantį bunkerį, bet vadas atsisakęs jį priimti ir pasiūlęs ne kraują lieti, o mokytis. Tada Zigmas atvažiavo pas Romą į Šiaulius, kur su juo studijavo fiziką ir matematiką. Iš ten abu pašaukė į kariuomenę. Romą dėl skrandžio problemų greit išleido, o Zigmas liko aukšto rango kariškiu iki pensijos. Kartą Romas kaip sensaciją man išpylė: “Zigmas – Lietuvos buožės vaikas – Kremliaus garbės sargybos pulko vadas!“ Demisuotas vadovavo Maskvos apygardos medžioklės ūkiui: pravertė dar vaikystėje išeita gerai ūkį tvarkiusio jo tėvo mokykla. Ten, Pamaskvėje ir pasiliko…

Aldona Skirutytė (minima ir internete). Ją tiksliausiai apibūdintų posakiai iš Vinco Krevės “Gilšės“: “Žingsnį žengė – lyg gulbelė plaukė, žodį kalbėjo – lyg lakštutė lakštavo…Veidas – kraujas su pienu maišytas.“ Labai švelniai moteriška buvo Aldona. Visada rami susikaupusi, galbūt mąstanti apie tai, ką dar nupiešti. Mokyklą dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų baigė ne Pagėgiuose, o Šilutėje. Paskutinį kartą susitikome Seime, kai jai buvo skiriama už meno kūrinius Valstybinė pensija. Atrodė, mažai pasikeitusi, vis tuo pačiu grožio ieškančiu žvilgsniu, tik kažkiek suvargusi.

Filomena Tutlytė. Trapi, liekna mergaitė, O kaip, atrodytų, laisvai, be ypatingo įsitempimo eilėraščius ji rašė! Ir kiekviename bendrame mokyklos sienlaikraštyje, ir literatų būrelio sienlaikraštyje “Mūsų žiežirbos“ juos rasdavome. Perspausdindavo ir apskrities laikraštis “Pagėgių balsas“. Filomenos kūrybos stilius primena poetės Janinos Degutytės eiles. Deja, labai anksti, vos  baigus mokyklą, Filomenos neliko. Neturime antros Degutytės lygio poetės…

Pranas Juronis (o gal Jūronis?). Tinka jam Justino Marcinkevičiaus “Jauni ir gražūs, liekni kaip medžiai“. Aukščiausias klasėje, tamsiaplaukis. Mergaitės į jį užsižiūrėdavo. Bet draugavo, kol ji Pagėgiuose mokėsi, tik su Aldona. Visur jo, judraus, entuziastingo, būdavo pilna. Atsimenu jo kuriamų eilėraščių, išrašytų “Mūsų žiežirbose“, kelis posmelius:

“Rudens kam vėjai baisūs;

mes nieko gi nebojam.

Jėga – mūs darbo vaisius –

nužers kliūtis rytojaus.

Širdis, ramiai sau plakus,

šiandien krauju alsuoja.

Užstosit, kliūtys, taką?

Sutryps jus plieno kojos.“

Romas pasakojo, kaip Pranas, leisdamasis su slidėmis nuo Pagėgių vandentiekio bokšto kalno, susižalojo akį. Bet ir toks jis visoms, o ypač kitai žemesnės klasės mokyklos gražuolei poetei Lydijai Džiaugytei,  patiko: susituokė jiedu dar studijuodami.

Vytautas Areima buvo pirmasis mokyklos komjaunuolis, organizacijos vadovas. Kai kurie mokiniai jį slapčiom mergišium vadino. Kai “Mūsų žiežirbos“ su atitinkamu Kaziuko piešiniu parašė:

“- Patamsiuos laiptų kursim romaną,

užuot juos skaitę, mylima mano.

Knygas pamiršim storas, nuobodžias,

čia meilę reikšim ne vien tik žodžiais.“,

įtaręs, kad nupieštas su panele būtent jis, užsipuolė, nežinia, ar rimtai, ar tyčiom, mane, to laikraščio redaktorių: kam, girdi, iš jo šaipausi. Bet nesusipykom, ir toliau likom draugai. Nors neaukštas, bet puikiai žaidė krepšinį. Atrodė, neįmanoma iš jo atimti kamuolį. Viešėjau pas Vytautą Vilniuje, kai jis dar buvo Civylinės gynybos vadovas, atrodo, pulkininkas.

Valdas Bieliauskas persikėlė į Pagėgius su tėvais ir jaunesne seserimi Klaudija iš Rokiškio apskrities, atrodo, iš Panemunėlio. Buvo santūrus, bet su visais draugiškas. Ypač artimai draugavo su Romu. Jau Šiauliuose Romas vis pasakodavo man ką nors apie Valdą. Sielvartavo dėl jo žiaurios avarijos.

Raimondas Daulenskis atvyko į šeštą klasę. Sakė, kad iš Plungės. Nepakeičiamas optimistas, siekiantis vis paties didžiausio, svarbiausio. Krepšinio aikštelėje elgėsi taip, lyg žaistų tik vienas prieš visą kitą komandą. Mokyklą baigė jau Marijampolės rajone. Ten jis ir sutiko Jūratę – būsimą gydytoją, ŠPI dėstytoją. Baigęs MISI (Maskvos Inžinierinės statybos instituto) automechanikos fakultetą, įsikūrė su Jūrate Šiauliuose.

Eugenijus Jakimavičius (yra internete) – trejais metais vyresnis už kitus bendraklasius – iš Marijampolės atvyko į septintą klasę jau pavasariop. Jautėsi jo solidi gyvenimo patirtis, įsimindavo jo ramūs pasakojimai nebūtinai apie ramius įvykius. Nepriklausomoje Lietuvoje turėjo pulkininko leitenanto laipsnį.

Mano gėdai, kitas tos klasės mergaites menkai prisimenu. Tikrai buvo stuomeninga Jadvyga Overlingaitė. Gal toje, o gal žemesnėje, mokėsi Birutė Zybartaitė, Marija Šeputytė, Danutė Greičiūtė, Irena Kuisytė – būsima Šilutės mokytoja, ten neretai moralizavusi už nestropumą mano brolio Gintauto vaikus, vis pakišdama jiems pavyzdinio mokinio – jų dėdės Mindaugo  – nuorodą…

                                Kitose klasėse

Paminėsiu dar kelis 1952 metais baigusius Pagėgių vidurinę mokyklą draugus. Tai Povilas Grikšas, Albinas Jarusevičius, Romas Tallat-Kelpša, Zigfrydas Baibokas, Alma Pempytė.

       Vieną dieną atsiveria mūsų kambario durys, ir įėjęs dideliu lagaminu nešinas berniukas klausia: “Ar čia yra Pagėgių Donelaičio vardo bendrabutis?“. Taip įsikūrė su mumis Povilas. Visada jis būdavo toks – detaliai tikslus. Atrodo, niekad nepasikarščiuodavo, ir veikdavo, ir kalbėdavo viską rūpestingai apgalvodamas. Mėgo šokius, lankė būrelį, vis nekantraudamas laukė Respublikinės dainų šventės, kurioje dalyvavo ir mūsų gimnazistai. Kai studijavau, susirašinėjome, esu aplankęs jį per atostogas.

   Albinas Jarusevičius (yra internete) gimė tą pačią dieną, kaip ir aš. Sugebėjo mokytis, materialiai išsilaikydamas iš gimnazijos pionierių draugovės vadovo atlyginimo. Draugavome paskutiniais mokslo metais, paskui kelerius metus susirašinėdavome. Baigė Vilniuje žurnalistiką. Dirbdamas “Tarybiniame mokytojuje“ per kūrybinę komandiruotę Kretingoje aptiko mano 1960 metų laidos fizikę Diną Karosaitę, netrukus pavertęs ją Jarusevičiene.                                                       

   Romas – visada tvarkingas, skoningai apsirengęs – ir gerai mokėsi, ir puikiai sportavo (krepšinis, stalo tenisas, šachmatai), ir grojo, ir šoko. Atsikėlęs po karo veikiausiai iš Radviliškio tėvas dirbo geležinkelio stotyje. Su gimnazistais sužaidęs simultaną tų metų Lietuvos šachmatų čempionas Isakas Vistaneckis, žiūrėdamas į Romą, pareiškė, kad stipriausiai su juo žaidęs vienintelis lygiąsias pasiekęs tas gražus jaunas berniukas. Šilutėje mokslus baigęs buvęs Šiaulių vicemeras Zenonas Sabalys man papasakojo, kad rimčiausias tų kraštų stalo teniso priešininkas jam buvęs Romas: kaip bekirstum, jis sugebėdavo kamuoliuką į stalą atmušti. Jo rašiniai būdavo kiekviename “Mūsų žiežirbų“ numeryje.      

          Zigfrydas – “šišoniškis“‘. Tėvai ūkininkavo kažkur netoli Rambyno (gal Bardėnuose?), o jis gyveno gretimame bendrabučio kambaryje. Puikiai mokėsi viską – ir kas priklausė, ir papildomai. Ginčydavomės su juo fašizmo ir komunizmo tematika; kabinėdavomės prie jo, atseit, į vokiečius persivertusio lietuvio. Mokiniai buvo nustebinti tuo, kaip jis, visada ramus, santūrus, per klasės sukurtą vaidinimą mokykloje taip įtikinamai suvaidino žiaurų, fanatišką vokiečių fašistą. Tik po daugelio metų paaiškėjo, kad  Zigfrydas jau tada rengėsi tapti geru teatro specialistu. Tam jis ir gerai mokėsi, ir ginčydavosi ne tiek reikšdamas savo nuomonę, kiek ją vaidindamas. Kadangi mokyklą baigė sidabro medaliu, buvo be egzamino, bet su vaidybos gabumų patikrinimu, priimtas į Maskvos Valstybinį teatro studijų institutą (GITIS). Ten tapo kino režisieriumi.

  Alma – antroji muzikos mokytojo Pempės dukra. Vyresnioji baigė trejais metais anksčiau. Visada geros nuotaikos, judri, sportiška, muzikali. Mokėjo su visais gerai sugyventi ne tik mokykloje, bet ir po jos. Per 2011 metų gimnazijos šventę apie savo klasę pasakojo būtent ji.

Vyresnieji

   Dvejais metais anksčiau baigė mūsų Kosto vyresnis brolis Bronius Kantautas – būsimasis inžinierius. Buvo labai judrus, universalus sportininkas, per apskrities lengvosios atletikos varžybas peršokęs virš pusantro metro, tačiau jam tas šuolis nebuvo įskaitytas, nes skriejo per kartelę akrobatiškai – “kregždute“. Gimnazija pristatė sidabro medaliui gauti, bet Švietimo ministerijos komisija to nepatvirtino.

   Stoniškiuose gyvenęs Radvilavičius tapo fiziku, po to ir filosofu, dėsčiusiu Kauno politechnikos institute. Per 1995 metų vasarą vykusį visų laidų susitikimą jis sakė atidžiai sekęs mano politinius veiksmus. Bet nepatikslino, už ką peikė, už ką galbūt gyrė…

Stonys buvo vyriausias. Atėjo į gimnaziją, gyvenime jau daug ką patyręs. Kostas man sakė, atseit, jį, dar visai jauną vokiečių kariuomenės belaisvį, varomą per Pagėgius, pamatę tėvai, išprašę karininkus jį paleisti. Žinoma, atsidėkodami užtai ne vienu buteliu. Studijuodamas vaistininkystę, kartą užsuko į bendrabutį su bokso pirštinėmis. Susirėmėm. Po to pirmą kartą gyvenime susipažinau su netikra atmintimi: kartais atrodydavo, kad tai, kas vyksta dabar, jau buvo kažkada. Nelikau ir aš skolingas: priešininkas kelias dienas vaikščiojo su “fanaru“.

Ką studijavo su mumis gyvenęs Juozas Masolas, jau neatsimenu. Paskambinau, iš kažkur sužinojęs jo telefoną, kviesdamas jį į minėtą 1995 metų susitikimą, bet jis atsisakė atvažiuoti, sakydamas, kad ne ypatingai gerai jaučiasi. Kad Juozas draugavo su bendraklase Afrozina, galima spręsti iš mūsų šeštosios klasės vakarėlyje padainuotų kupletų:

“Ko liūdi, Juozukai mūsų, ko liūdi, broliukai mūsų?

… 

Per daug myli Afroziną. Ji tau širdį sugadino…“ 

Ir dar per tą vakarą buvo apdainuota – veikiausiai iš pavydo vyresnei, populiaresnei – puošnios figūros dainininkė Stonytė:

“Ada kas nesižavėtų, tas širdies gal neturėtų.“

Beveik kiekvieną kartą, kai skambindavau mokytojai O.Ragauskienei, ji paminėdavo iš Panemunės bendrabutyje apsigyvenusį Vytautą Tamašauską, kuris buvo net penkiais cm  už jos vyrą J.Ragauską aukštesnis. Dėl kažkokios priežasties nuo valdžios nukentėjus jo tėvams, Vytautas vertėsi sunkiai. Paskui jis papasakojo man, kad jam labai padėjusi būtent Mokytoja. Baigęs studijas, mokė istorijos Šilutės mokykloje. Per susitikimus jaučiau, kad jis ne visada patenkintas mano politine pozicija. Tačiau nebarė.

Viena klase aukščiau už mus mokėsi tik mergaitės. Nelabai jas prisimenu, nes draugavimui buvau per jaunas…

Palmyra Knatauskaitė buvo svajotoja, vis perbėgdama mintimis per didingą, romanizuotą mūsų tėvynės praeitį – valstybės sukūrimą, jos pirmuosius valdovus, lietuvių gynimosi ir puolimo kovas. Mokytojavo Jurbarko rajone. Dar pavyko iš Romo Bulako gautu telefonu pasikalbėti su Palmyra, prieš jai ir jam išeinant.

Liuda Misevičiūtė buvo aktyvi, valdinga. Ir gerai mokėsi, ir buvo mokyklos Mokinių tarybos pirmininkė. Neduodavo ramiai tinginiauti ar siausti ta Taryba. Beje, tai buvo mūsų gimnazijos direktoriaus kūrinys, daug prisidėjęs prie ugdymo, auklėjimo. Jau grįžęs iš tremties direktorius papasakojo, kad valdžiai ta Taryba vis užkliūdavo, vis siūlydavo likti be jos. Per 1995 metų susitikimą Liuda paaiškino, kodėl atsidūrė Pagėgiuose. Valdžia tėvą buvo paskyrusi apylinkės pirmininku, o miesto ir miško nurodymai, ką ir kaip daryti, būdavo nesuderinami, tad ar nuo vienų grėsė represijos, o nuo kitų – žūtis. Tad pasitraukė, kad bent vaikus užaugintų, išmokytų.

Vyriausia direktoriaus duktė Teresė Greičiūtė buvo dvejais metais jaunesnė už bendraklases. Rami, susimąsčiusi, niekam neužkliūdavo. Kai ją su tėvais ištrėmė, mūsų Juozas mums porino, kad ji – nenuoširdi. Mat radę jos dienoraštį, kuriame Teresė motyvavo savo įstojimą  į komjaunimą ne meile tarybų valdžiai, o kita būtinybe: kad tėvas nenukentėtų ir kad nebūtų papildomo kliuvinio stojant į aukštąją mokyklą.

Kas dar toje klasėje mokėsi? Irena Barkauskaitė, Severina, Selina, paskutiniais metais Ieva Aušraitė.

Bendraklasiai

2017-08-01

Gimnazijos draugai

Su kuo mokiausi šeštoje klasėje 1947 – 1948 mokslo metais? Atsimenu, kad buvo

Algimantas Zybartas , Jadvyga Bytautaitė, Algirdas Survila, Kostas Kantautas, Ieva Aušraitė, Aldona Gečaitė, Janina Šabuckaitė, Augustas Čekis, Arvydas Linkys, Simonas Kaknevičius, į Šilutę pervažiavę Varoneckas, Genys, naujai atvykęs Juozas Raudonius.

Algimantas (apie jį rasite ir Internete) man buvo gero gimnazisto etalonas: ir mokėjo visas pamokas be priekaištų, ir buvo vedantysis krepšininkas, šachmatininkas, ir grojo akordeonu, ir dainavo. Klasės vaidinime mokyklai Čiurlionienės dainingame vodevilyje „Kuprotas oželis“ jis, kaip ir Jadvyga, buvo pagrindiniai veikėjai. Kitais mokslo metais, trumpam areštavus jo tėvą – Pakamanio tarybinio ūkio ūkvedį (Išsiaiškino NKVD, kad jis prie Smetonos dirbo kažkur Dzūkijoje policininku) Algimantas išėjo iš gimnazijos dirbti Šilutės apskrityje, Tuo labiau, kad reikėjo padėti mokslus baigti jaunesnei seseriai Birutei.

Katyčiuose gyvenusi Jadvyga buvo kažkiek vyresnė. Turėjo nuostabų balsą. Visi klasės berniukai stengėsi prie jos šlietis, bet niekam nepavyko prisiartinti. Mokyklos sienlaikraštyje buvo įrašytas pašaipus patarimas vienam klasiokui, netyčia apsiliejusiam rašalu paausį: „…ai, dažyk plaukus ne mėlynai, o violetiniai: tik tokį tave Jadzė mylės.“ Atsimenu, vakarais klasės suole prie krosnies, aiškindamas jai sunkokai įkertamas geometrijos tiesas, bandydavau vis labiau priartėti, bet nė karto nepavyko. Po trisdešimt trejų metų, per mūsų klasės susitikimą, ji pasakė, kad jos draugas išvažiavęs per karą į Vakarus ant tanko. Ir tik tą vakarą ji pagaliau mane pabučiavo… Į septintą klasę Jadvyga neatėjo: išvyko mokytis į Klaipėdos mokytojų seminariją. Baigusi grįžo į Pagėgius mokytojauti.

Algirdas buvo jauniausias. Ir gal vienintelis toks ryškus romantikas. Kai įsikarščiavęs ką pasakodavo, kartais trumpam užsikirsdavo kalba. Vaizdavosi esąs Lermontovo „Mūsų laikų herojaus“ Pečiorino antrininkas. Daug jis prisidėjo, sužadindamas potraukį poezijai. Sakė, prašydamas niekam neišplepėti, kad jo tėvas, dabar dirbantis buhalteriu, anuomet valdęs fabriką. Ar dėl to, ar kad tėvas paviešino ūkio negeroves, per 1949 metų pavasario atostogas Survilų šeimą ištrėmė į Chakasiją. Susirašinėjom. Guodėsi, kad nesvetingi jam didingų Tian Šanio kalnų ir upių grožybės, kad neturi galimybės toliau mokytis.

  Kostas  (apie jį rasite ir Internete) puikiai mokėsi, sportavo. Žaidė šachmatais, stalo tenisą, bėgiojo ilgas distancijas. Nežiūrint nedidelio ūgio ir kresno sudėjimo, buvo mokyklos krepšinio komandos narys. Viskas jam sekėsi, išskyrus dainavimą. Tad per vaidinimą „Kuprotame oželyje“, užuot dainavęs piršlio partiją, jis tekstą deklamavo. Rašinius duota tema parašydavo pagirtinai, tačiau pirmaisiais metais beskubėdamas įveldavo vilkaviškiečiui būdingų klaidų. Per brandos egzaminą jo rašinys buvo geriausias. Per mane aukso medaliui gimnazija jo nepristatė: atseit, baigėme tik penkiese, o medalininkų – net keturiasdešimt procentų. Nukirs abudu. Eilėraštinės kūrybos aštuoniasdešimt šešerių metų Kostas neužmetė ligi šiol.

Ieva buvo darbščiausia, tvarkingiausia, tad ji, auklėtojui R.Kuzmickui paliepus, buvo mūsų šeštos klasės seniūnė. Mokėsi ji geriausiai. Mums, berniukams, užkliūdavo jos pilnumas. Tik daug vėliau sužinojome apie to priežastį: jos tragiškas karo meto dienas. Ją, kaip ir kitus šišoniškius – Klaipėdos krašto gyventojus, varė nuo Raudonosios armijos į vakarus. Tačiau nesėkmingai: po apsupimo ir atkirtimo į Lietuvą grįžo nusilpusi iš bado. Laibutėlė buvo, kol atsivalgė. Septintoje klasėje su mumis neliko: pasimokiusi vasarą, išlaikė eksternu egzaminus į aštuntą klasę, ten pamažu atstatė savo figūrą. Baigusi matematiką, tapo Klaipėdos fakulteto matematikos dėstytoja.

   Aldona su visais buvo draugiška, judri. O pakviesta prieš klasę atsakinėti atrodydavo visai ne taip – sutrikdavo. Kalbėdavo trumpai, neužtikrintai, su pauzėmis, per kurias kartais krutėdavo lūpos, tartum tyliai besimeldžiant. Mokytojas J.Ragauskas per psichologijos pamoką nežinomų žodžių testu tikrino mūsų atmintis. Mano pasirodė esanti vidutinė, o ryškiai geriausia – Aldonos. Išėjo ji iš ypatingo pasitenkinimo neteikusios gimnazijos dirbti patikusį telegrafo operatorės darbą. Tik jau universitete, kai pasitaikydavo panašiai sutrikti ir man, suvokiau tas Aldonos būsenas: sutrikdavo ji, vis dažniau nepasitikėdama savimi. O mūsų jauni nepatyrę pedagogai tokios būsenos išsklaidyti dar nemokėjo…

  Judriausia, daugiausiai iniciatyvos rodanti buvo Janina. Kurdavo įdomias istorijas, rašė eiles. Visada turėdavo savo nenuginčijamą nuomonę; dėl jos pakovodavo. Netikėtai apalpdavo. Pradžioje kas kelis mėnesius, paskui vis dažniau kankindavo ją nuomaras. Nepajėgė ji baigti gimnazijos…

  Augustas buvo vyriausias. Eidavo į gimnaziją, atrodo, iš Genių kaimo. Buvo stebėtinai fiziškai ištvermingas, visų darbų meistras. Jam nieko nereikšdavo tuos kelis kilometrus ir atbėgti iš namų į mokyklą. Apie gamtos, visuomenės reiškinius turėjo savitą nuomonę. Ją sudarydavo ne tiek mokslo dogmomis, kiek savo nuojauta. Geriausias buvo per piešimo ir braižybos pamokas. Kartais nelegaliai kooperavome: jis man piešinius, aš jam – uždavinių sprendimus. Nors ypatingų sentimentų draugams nerodydavo, pats jautriai viską pergyvendavo. Vienas jaunesnis bendrabučio draugas man sakė, matęs Augustą po brandos atestatų įteikimo nuošaliai verkiantį. Būdamas sanatorinės mokyklos direktoriumi, pats atlikdavo mechaninius darbus, netgi malkas skaldydavo. Dėl savito vadovavimo nesutarė su rajono valdžia, ir tai galbūt prisidėjo prie mirtino infarkto.

Arvydas buvo mokytojo Jono Linkio sūnus. Aukštokas, kumptelėjęs, lėtaeigis. Grojo pianinu, dainavo mokyklos chore. Laisvai kalbėjo vokiškai. Tik per Linkienės laidotuves sužinojome, kad velionė buvusi ne jo motina. Gal dėl to prieš tai dažnai jį matydavome niūrokos nuotaikos, kažkuo nepatenkintą. Per mūsų šachmatų mačą su Šilutės gimnazistais Arvydas (ir tik Povilas Grikšas) iškovojo pergalę. Tai dar kartą paryškino uždaro būdo Arvydo atkaklumą. Visiems jis būdavo geras, atidus, bet nepastebėdavome, kad gimnazijoje su kuo labai artimai bendrautų. Panašu, kad ir po mokyklos liko uždaras, nes nė karto neatvažiavo į gimnazijos auklėtinių susitikimus. Pakirto jį, dar šešiasdešimtmetį, smegenų vėžys.

    Simonas (mums – tiesiog Simas) buvo labai išvaizdus, mergaitėms ypač patrauklus. Aukštas, tvirto sportiško sudėjimo. Kalbėdavo neskubėdamas, ištęsdamas balses. Nors dėjosi žemaičiu, mes jame girdėjome ar kapsą, ar, veikiau, dzūką. Atrodė, kad jokiais būdais nepavyks jo išmušti iš pusiausvyros. Vis dėlto Kostas rado magišką supykdymo žodį: pavadindavo jį Kakniu. Laimei, vyresnioji Simo sesuo dirbo švietimo skyriuje, tad, matyt, per ją tėvai, sužinoję apie rengiamą tremtį, laiku pasislėpė. O Simui teko palikti Pagėgius. Kai mes, bendraklasiai, atėjom su juo atsisveikinti, papasakojo, kad jį sulaikę milicininkai liepė Simui nurodyti tėvų – buvusio dvaro prievaizdo šeimos – vietą. Sakė, nežinąs, o traukinys jau išvažiavęs… Baigė Kauno Kūno kultūros institutą. Mažeikių laikraštis rašė, kad Mažeikių Vaikų ir jaunimo sporto mokykla buvo atidaryta 1961 m. vasario 15 d. Sedoje, jai vadovavo vyr. treneris Simonas Kaknevičius. Lankydamas anuomet savo buvusių studentų mokyklas Mažeikiuose, pabuvojau ir pas “Naftos“ profsąjungos pirmininką Simoną Kaknevičių.

  Juozas atsirado mūsų šeštoje klasėje vidury rudens ir išvyko kitiems mokslo metams besibaigiant. Neatsimenu nei iš kur atvyko, nei kur tęsė mokslus. Tik vaizduotė primena jį – simpatišką jaunuolį garbanotais plaukais. Ir tai, kad jis turėjo nenuobodžią gyvenimo patirtį. Sėdėjome kurį laiką viename suole. Labiausiai mėgo visuomeninius mokslus. Klasės vakarėlį teigiamai (aš buvau tik sufleris) raštu recenzavęs geometrijos mokytojas A.Katilius pastebėjo, kad tik Juozo Raudonio per pertraukėles mestos replikos ne visuomet būdavo etiškos. Buvo aktyvus komjaunuolis. Kiek žinau, po studijų Juozas dirbo Klaipėdos prokuratūroje.  

 

 

„Penktoji gimnazijos klasė“

   Paskui mus į Pagėgių apskritį atsikėlė ir vyriausias brolis Gediminas, prieš metus susituokęs su Nijole Bračiulyte. Įsidarbino 1946 metais dviejų pastatų pradinės mokyklos komplekse: Gediminas Kažemėkuose (pirma ir trečia klasė), Nijolė Krauleidžiuose (antra ir ketvirta klasė). Jos sodyboje, versdamiesi ir ūkiškai, apsigyveno. Nijolė jau buvo mokytojavusi prie vokiečio Butrimonyse ir baigusi prie ruso Alytaus mokytojų seminariją, o Gediminas, nespėjęs iki karo baigti Lazdijų gimnazijos (liko paskutinė klasė), dabar pratęsė mokslus neakivaizdžiai Klaipėdos mokytojų seminarijoje.

   Jie man pasiūlė gyventi ir mokytis penktos gimnazijos kurso pas juos, jiems konsultuojant. Ir aš, ir tėvai su tuo mielai sutikome: nereikės gi kasdien gaišti po 5 valandas pėsčiam einant iš Berštininkų į Pagėgius ir atgal: nei geltoni, nei kitos spalvos autobusai tada dar nevažinėjo, o traukinio  grafikas netiko.

  Mokiausi pripuolamai – tik tą, kas patiko ir ko vadovėlius turėjome: matematiką, pasaulinę literatūrą, lotynų kalbą. Kai kartą nepavyko sudaryti pagal uždavinio sąlygą lygčių, Nijolė patarė viską, kas parašyta, išreikšti lygtimis, visus nežinomuosius įvardinant x, y, z ir t.t. Nuo tada sąlyginiai uždaviniai man ėmė patikti, ir aš juos su pasigėrėjimu įveikdavau.

  Čia aš išėjau  svarbias realybės suvokimo pamokas, kurios vėliau labai pravertė. Vakarais Nijolė su Gediminu aptardavo įvairius reiškinius, įvykius, valdžių veiksmus, oficialius jų vertinimus. Neretai jų nuomonės skyrėsi nuo oficialiai brukamų ar net vadovėliuose pateiktų. Pirmiausia sugaudavo jie esmę ir tik tada nuo jos pradėdavo interpretacijas.

  O Nijolės dainos! Skamba jos nuostabiu balsu sudainuotos ir dabar. Galybes jų mokėjo. Ypač įsiminė anksčiau negirdėta esmę nusakanti dainos „Šalia kelio karčema“ baigiamoji dalis po „Duok, ulonai, tris rublius ir mergaitė tavo bus.“:

 „Patalėlį klodama

 labai gailiai raudojo.

Žalias vynas ne vanduo,

 o ulonas – ne piemuo:

Jis mergaitės nepalies,

kol su ja nepakalbės.

– Pasakyk man, mergele,

kas gi tavo tėvelis.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko dukrelė.

– Mano tėvas kriaučiukas;

aš kriaučiuko sūnelis.

Dar saulelė neteka,

o jau šaukia šinkorka:

– Kelkis, merga. Ko guli?

jau vainiko neturi!

– Ko tu loji kaip šuva?

Juk tai mano sesuva!“

Po to aptarimai, kaip anksčiau buvo, kai ėmė į rekrūtus, kaip su našlaitėmis nesiceremonydavo kitos šeimininkės…

  O vieną žiemos savaitę aš su tėvuku atlikau valdžios nustatytą prievolę: nuvežti iš miško į Viešvilės prieplaukos atvirus sandėlius nustatytą kiekį rąstų. Rogiakelio tada nebuvo, tad nuvažiavome vežimu. Apgyvendino girininkijos salėje mus su keliasdešimt panašių prievolininkų. Miegojome, žinoma, ant šiaudų. Čia buvo galingų pušų paprastais svertais pakrovimo fizikos pamokos, kurias pademonstravo jokios mokyklos nelankęs tėvukas. Važiavome pavargusių arklių traukiamu vežimu atgal 50 kilometrų naktį. Buvo žiauriai šalta. Kad nesustibčiau, nesuragėčiau, kiek dar pajėgdavau, bėgdavau. Labai sušalau. Bet nesusirgau! Tik kelias savaites skaudėjo patamsėję kojų pirštai .

 

Direktorius Jonas Greičius

Pagėgių Donelaičio gimnazijos direktorius Jonas Greičius šeštoje ir septintoje klasėje iki pavasario atostogų (tremties į Sibirą) mokė mus lotynų kalbos. Neskubus, niekad nerodantis emocijų, netgi nagrinėjant Senekos posakį „Nemo patriam, quia magna est, amat, sed quia sua“. Bet ir nenuobodus. Naujai iš kažkur atvykusiam suolo draugui Juozui lotynų kalba buvo neįkertama, tad jis paprašė per linksniavimo ir asmenavimo rašto darbą mano pagalbos. Po savaitės mokytojas atidavė tuos lapelius su vertinimais. Pasirodo, Juozas, gal netyčia, o gal provokuodamas, atidavė ne tik savo rašinį, bet ir mano špargalkę. Nemoralizavo – nepasakė nė žodžio. Juozui teko dvejetas, o man penketas.

Apie šį puikų pedagogą, organizatorių gražiai ir tiksliai parašyta jo sūnaus Rimanto Greičiaus knygose. Pasirašau po kiekvienu jos teiginiu apie Direktorių. O prisiminimus rašiau tam, kad pabrėžčiau, jog žemai lenkiu galvą prieš savo mokytojus, tuos mokytojus subūrusius mokyklų direktorius: būtent tokie žmonės ne gyventojų žudynėmis ar trėmimais, o kvalifikuotu, nuoširdžiu darbu kūrė Lietuvos žmonėse dvasingumą, kultūringumą, gerumą, – visas vertingąsias po karo augusio žmogaus savybes.

Henrikas Žigas

2017-06-10

Henriko Žigo Algebra

Matematiką už penktą klasę eksternu laikiau raštu ir žodžiu. Raštu gavau penketą, o žodžiu – dvejetą. Žodinį dvejetą, kai aš mokytojui Žigui neparašiau trinario, pakelto kvadratu, formulės (tai buvo, žinoma, neprograminis klausimas). Sakiau, kad gal galima būtų išvesti ją iš tokios išraiškos:

[(a+b)+c]².

Aha, nemoki. Dvejetas tau.“- pajuokavo matematikas, rašydamas į egzamino lapą tikrai ne dvejetą.

Ir dar jis drauge su kūno kultūros mokytoju Ruku tikrino mano lotynų kalbos mokėjimą. Lotynų pas Gediminą ir Nijolę gyvendamas mokiausi iš Merkelio Račkausko vadovėlio, ir tai man buvo labai įdomu. Ypač gramatika ir patarlės. Buvau išmokęs net per daug. Tai pastebėjo per pirmą lotynų kalbos pamoką tikrasis lotynų kalbos mokytojas direktorius Jonas Greičius, kai nagrinėjant patarlę „A bove majore discit arare minor“ (Didesniu jaučiu moko arti mažesnį), aš teigiau, kad majorae (o gal maiorae?) yra protėviai.

Mes, mokiniai, taip ir neperpratome savo algebros mokytojo. Kartais atrodydavo, kad jis per daug atsargus, kartais – per griežtas. Jautėm, kad jis anksčiau buvo ne matematikas, o tik juo evoliucionavo. Pradžioje jausdavom jo abejones, vėliau – kategoriškumą. Puikų programinės medžiagos įvaldymą, vengiant bet kokių nuo jos nukrypimų. Nuo jo griežtumo, tikrinant mūsų matematikos pagrindus, daugiausia kliūdavo Augustui. Mat jis mokslus suvokdavo siela, o ne vieninteliu logišku sprendimu, kurio reikalaudavo mokytojas. „Sąžinė neleidžia tau rašyti gerą pažymį.“ – sakydavo mokytojas.

1949 metų birželio 30 dieną mūsų klasė surengė abiturientų išleistuves. Maisto vaišes gaminome bendrabučio virtuvėje, vadovaujant mūsų mielai šišoniškei virėjai (deja, pavardės neatsimenu), degtinę pirkom parduotuvėje, o alų padarė už kilometro gyvenantis mokytojas Žigas. Mudu su Zita birželio 29 dieną nustūmėme vežimėlį su tuščiu bidonu pas mokytoją. Kai kelios čiurkšlės, man perpilant iš statinaitės, pateko žemėn, mokytojas iš manęs pasišaipė. Grįžtant Zitulė man išaiškino tos pašaipos dviprasmybę…

Dėstytojaudamas Šiauliuose kartą atsitiktinai mieste sutikau savo mokytoją Henriką Žigą. Jis sakė, kad su savo dukromis aplankė šitą miestą, aprodė joms didelį namą, kuris anuomet buvo jo. Tada ir nujaučiau, kodėl mano algebros mokytojas buvo būtent toks. Svarbiausia – nesutraiškytas, darbingas, nepalūžęs, reikalingas, įsimintinas.

Nauji mokytojai

Mokslo metų viduryje staiga gimnaziją paliko mokytojas Antanas Katilius: su keturiais vaikais išsikėlė į Vilnių, po to į Kauno Fredos Gėlininkystės technikumą, kur, beje, sulaukė dar keturių vaikų. Jį pakeitė Vismantas. Studijuodamas Kauno Politechnikos institute elektrotechniką, susituokė ir, nebaigęs studijų, atvažiavo su gražuole žmona mokytojauti į Pagėgius. Nuvylė mane, išpaikintą A.Katiliaus nuolatinių „bajerių“, jo pradinis „sausumas“ per pamokas. Ir dar. Kai pakvietė atsakinėti, aš dėjausi labai protingu, bet uždirbau tik ketvertą. Vos nepravirkau. Pamačiusios mane tokį, Ievutė ir Jadvyga paprašė pažymį ištaisyti. Pavartęs klasės žurnalą, peržiūrėjęs ankstesnius pažymius, jis tai ir padarė, o aš atsileidau, ir priešiškumo neliko. Tik geruoju prisimenu šį savo mokytoją. Beje, baigiant gimnaziją jis parekomendavo man studijuoti elektrotechniką ar radiotechniką, nes būtent ten pravers mano matematinis pasirengimas. Taigi, nuvažiavau į Kauną vakarop, bet instituto bendrabutyje nakvoti neleido, nes dar neturėjau atestato (specialaus medalininko blanko mokykla dar nebuvo gavusi), ir aš, prasėdėjęs naktį stoty, nuvažiavau pirmąkart gyvenime į Vilnių,

Paskutinėje klasėje rusų kalbos mokė Sokut Liudmila Ivanovna. Atvykusi, veikiausiai, su karininku į Pagėgius iš Vokietijos, ji lietuviškai dar nemokėjo, bet mes jau buvome pakankamai parengti jos rusiškus paaiškinimus suprasti. Papirkdavo ji mus ne tik gebėjimu ryškiai, suprantamai pateikti naują medžiagą, bet ir nuoširdumu, nebijojimu pasakyti kitų nutylimos tiesos. Atsimenu, skaitėme Gorkio prisiminimus apie Tolstojų, Čechovą, Leniną. Ji ta proga (dar 1949 Stalino valdymo metais!) pasakė, kad ten, kur ji buvo, apie Leniną atsiliepdavo pagarbiai, o apie Staliną – priešingai.

Paskutinėj klasėj fizikos mokė nedaug už mus vyresnis, ką tik dvimetį Klaipėdos Mokytojų institutą baigęs Jonas Gerikas. Mokėjo jis mokyklinę fiziką nepriekaištingai. Ir perteikdavo ją mums patraukliai, aukštu metodiniu lygiu. Bet… mes matydavome, kaip atidžiai jis save kontroliuodavo, kad kur nors neprasišautų. Per tą nerimastaujantį dažną pasižiūrėjimą į savo vidų jis ir gavo pravardę, lydėjusią per visą mokytojavimo Pagėgiuose laiką. Per prieš kelerius metus vykusį gimnazijos jubiliejų buvę jo mokiniai pasveikino jį kaip amžinai geros nuotaikos mokytoją, užkrėsdavusį ta nuotaika ir juos.

1948 metų rudenį į mūsų septintą klasę atvyko mokytis iš Pajūrio mokyklos sesutės Zita ir Onutė, o į mūsų gimnaziją mokytojas Pempė. Mokė jis muzikos, ėmė vadovauti mokyklos chorui, į kurį vėl manęs nepriėmė. Kažkas pasakojo, kad anksčiau jis buvo ne Pempė, o vargonininkas Čaikauskas. Trimis jo gražiomis dukterimis praturtėjo mūsų gimnazistės. Prisipažinsiu dabar: nusižengiau per vyriausios Pempytės matematikos abitūros egzaminą: Pempė man, septintą klasę baigiančiam, atnešė matematikos užduotis. Išsprendžiau, o špargalkę jis nunešė dukrai. Gavo tik trejetą, bet ir tuo ji buvo patenkinta. Neišdrįsau paklausti mokytojo Žigo, kas ten buvo ne taip…      

Karinį parengimą ėmė dėstyti Antrojo Pasaulinio karo tarybinis karininkas, buvęs išminuotojas J.Ronderis, sakęs, kad tik dėl vienos klaidos liko suluošinta ranka, skeveldrų apdraskytu šonu, veidu. Per tai jis buvo anksčiau demobilizuotas. Nekaringas buvo tas mokytojas, bet įdomus. Pavasarį, rudenį jis mus vesdavo į šalia gimnazijos stovintį mišką, ir mes ten rimtai žaisdavom žvalgybos, diversijų, išminavimo žaidimus. Girdėjau, kad po laisvos Lietuvos restitucijos akto Kaune gyvenęs   J.Ronderis atsisakė susigrąžinti savo iki karo Telšiuose turėtą butą.   

  

Mokytojai Ragauskai

2017-06-09

Mokytojai Ragauskai

Mokytojas Jaronimas Ragauskas buvo neįprastai tam laikui aukšto ūgio – apie metrą devyniasdešimt centimetrų. Ir labai jau karšto būdo. Buvo vienas mokinys mušeika. Ne stipruolis, bet mažesnius skriaudė. Mokytojas, užklupęs jį, nusikaltimo vietoje taip paauklėjo, kad jam tos pamokos užteko visam mokyklos lankymo laikui. Ir niekas mokytojo neapkaltino smurtavimu.

Kilęs kažkur nuo skerslatvių krašto (netoli Daugpilio), po karo Pagėgiuose dėstė, ko kiti nesiėmė: rusų kalbą, psichologiją, muziką; vadovavo chorui, grojo akordeonu. Kiek kartų bandžiau įsiprašyti į jo vadovaujamą chorą, bet nepatekau: teisingai sudainuodavau, atsiliepdamas į pianino skambutį, tik nuo do iki sol, o toliau jau traukdavau žemėjančiu tonu. Studijavo neakivaizdžiai, atrodo, lietuvių kalbą. Pats ką nors įdomesnio atradęs, būtinai su mumis, mokiniais, pasidalydavo.

Jurbarko apskrityje mokytojavusią Oną Kelertaitę į Pagėgius atviliojo direktorius Jonas Greičius. Stebino ji mus, paauglius, savo elegancija – ir išorine, ir vidine, gilumine. Žodžio niekad kišenėje neieškojo – akimirksniu argumentuotai, įtikinančiai atsikirsdavo bet kokioje situacijoje. Mokėsi, kaip ir dauguma Pagėgių gimnazijos mokytojų, neakivaizdžiai. Ne tik vedė mums pamokas, bet ir vadovavo bendrabučiui. Su malonumu lig šiol prisimenu mielus bendrabučio draugus, jos angelą sargą Onutę Kelertaitę: kiek dvasingumo, pilietiškumo, draugiškumo, tvarkingumo, drausmingumo jame įgyta!

Lig šiol graužiuosi dėl vieno savo veiksmo. Onutė Ragauskienė manęs paprašė, kad pasiųsčiau nueiti pas ją metais jaunesnį bendrabutietį (sąlyginai – pavadinsiu Alium). Jis eiti atsisakė. Tada vedžiau jį prievarta. Netoli mokytojos kambario jis rimtai pasipriešino. Susigrūmėm. Kai aš ristynes ant laiptų laimėjau, nežinia kokio bieso pagautas, sudaviau Aliui per burną ir nuvedžiau jau sukruvintą. Maniau, kad Mokytoja mane pagirs už tokį uolumą. O ji tik pasakė: „Negi tu taip galėjai, Mindaugai?“. Lig šiol tas priekaištas mane gelia. Žinau, kad dabar tikrai taip negalėčiau. Gal po trisdešimties metų sužinojau iš kitų buvusių bendrabutiečių, kodėl Alius buvo kviečiamas pas mokytoją. Pasirodo, Mokytoja, patyrusi, kaip sunkiai materialiai gyvena kai kurie bendrabutiečiai, iš savo atlyginimo pirkdavo maisto ar aprangos ir atiduodavo tai savo mokiniams.

Susituokė mokytoja Kelertaitė su mokytoju Ragausku mums bebaigiant gimnaziją. Jau Garliavoje, išgulėjęs, žmonos globojamas, kelerius metus po insulto Jaronimas Ragauskas mirė.

Lig šiol kasmet kelis kartus per metus paskambinu savo mielai mokytojai, savo gerajai auklėtojai, Sausio 21 dieną – būtinai.

Pagėgių mokytojai

Istorijos ir geografijos ketvirtoj (šiuolaikiškai – aštuntoj progimnazijos) ir vėlesnėse gimnazijos klasėse mokė Marija Grigaitytė. Vaikydavo mus, pašaukusi prie klasės žemėlapio, po valstybes, sostines, datas, karus, perversmus, koalicijas. Kaip jai sutilpdavo galvoj tokia faktų gausybė?! Atvyko į Pagėgius, atrodo, iš Vilkaviškio. Sprendžiu apie tai, prisimindamas jos pokalbius per pirmąsias pamokas su bendraklasiu Kostu, kilusiu iš Vilkaviškio. Buvo labai senmergiškai ir karingai nusiteikusi prieš vyrus. Užkliuvo per tai net ir vienas prancūzų politikas – kad jo pavardė tokia šlykšti – Galifė. Mat per karą ir po jo dominavo tokio pavadinimo patogiai apmaunamos auliniais batais didelių kišenių kelnės. Faktus, medžiagą pateikdavo sausai, niekada neišduodama asmeninės nuomonės.

Kartą šeštoje klasėje per pertrauką prieš istorijos pamoką parašiau ant lentos Mariechen ir užmiršau nutrinti. Pamokai įpusėjus ji, tai pamačiusi, grėsmingai sušuko: „Kas tai parašė?“ Atsakymo nebuvo. Tada ji prie lentos iškvietė klasės seniūnę Ievą. Ji manęs neišdavė. Tada ir prasidėjo visą likusią pamokos dalį trukęs Ievutės geografijos egzaminas, pasibaigęs seniūnės triumfu. Neatsimenu, ar susipratau tada atsiprašyti mielos Ievutės. Jei ne, atsiprašau ir Ievutės, ir Mokytojos bent dabar… Tuo labiau, kad berods 1949 metais „Tiesoje“ radome straipsnį, kuriame demaskuojama „atsiprašant, mokytoja Grigaitytė Marija“. Kam ir už ką užkliuvo mūsų griežtoji mokytoja, taip ir nesužinojome. Ruošiantis baigiamiesiems egzaminams, Marijos Grigaitytės Pagėgių Donelaičio gimnazijoje jau nebuvo.

Auklėtojas

2017-05-02

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytojai

Auklėtojas Romualdas Kuzmickas

Penktos gimnazijos klsės nelankiau: gyvenau su mokytojais – broliu Gediminu ir broliene Nijole Pagėgių apskrities Krauleileidžių mokykloje. Pats pasimokęs, čia mokytojavusių Nijolės ir Gedimino kiek pamokytas iš tų dalykų, kurių vadovėlių neturėjome, eksternu Pagėgiuose išlaikiau egzaminus už penktąją klasę. Ne viską mokėjau pakankamai, bet atsvėrė penketai, gauti už lietuvių kalbą ir matematiką raštu.

Gimnazijai tada jau vadovavo Jonas Greičius, surinkęs nuostabų mokytojų kolektyvą ir įkūręs perteklinėse mokyklos klasėse bendrabutį. Ten ir aš apsigyvenau.

Buvo tada jau net du mokytojai su aukštuoju išsilavinimu:universitete lietuvių kalbą baigęs Jonas Greičius ir jo žmonos brolis Romualdas Kuzmickas – šeštosios klasės auklėtojas ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytojas. Buvo dar nevedęs, su savotišku požiūriu į dailiąją lytį…

Neįprastai pasirodė jo pamokos pirmą mėnesį. Kam nors pavesdavo skaityti Salomėjos Nėries „Eglės žalčių karalienės“ skyrelį, kad po to panagrinėtume parašytą. Taip nejučiom mums įdiegė meilę nuostabiai poemai, apskritai poezijai ir, žinoma, pačiai Poetei, su kuria – tai po daug metų sužinojau – kartu studijavo ir Jonas Greičius.

Neišdildomą įspųdį paliko jo pamokos apie Vakarų Europos klasikus, ypač Ruso, Gėtę, Šilerį, Baironą, kurių kūrinių, deja, išskyrus „Faustą“, nebuvo iš kur skaityti. Bet rašinius apie jų kūrybą ir požiūrius rašėme. Mano klasės darbą apie Ruso požiūrį į civilizacijos skubotą vystymąsi ir spartaus technikos diegimo neigiamą poveikį žmogui mokytojas net perskaitė klasėje… Neatsisakau tos filosofo minties ir dabar, stebėdamas, kaip žiauriai žmonių sąmonės, moralės evoliucija atsilieka nuo technologijos šuolių.

Jautėme, kaip profesionaliai ir su pagarba teikė Puškiną, Lermontovą, dramaturgą Arkadijų Ostrovskį, Tolstojų, Gorkį, Šolochovą. Ir kaip – per jėgą – su jam anksčiau nepažįstamu Karamzinu, Fonvyzinu, kitais neklasikais…

Ragindavo, kai kur gauname klasikų kūrinių, skaityti, skaityti. Man pasisekė, kad mūsų klasėje mokėsi Algirdas Survila, turintis tėvo gausią klasikų knygų kolekciją. Ypač užsiskaitydavau Lermontovu. Jo mažne valandos ilgio poemą „Mcyri“ atsimenu beveik pažodžiui ligšiol. Nepamenu, iš kur bendrabutiškiai gavome M.Šolochovo „Tykiojo Dono“ visus keturis tomus. Mokyklos programai jis nepriklausė – jį nustūmė „Pakelta velėna“. Vakarais eidavau į klasę ir ten skaitydavau iki elektrinės trijų mirktelėjimų signalo – po jo, praėjus ar dešimt minučių, miestas aptemdavo, ir tekdavo gulti.

Per tą Šolochovą vos nenukentėjau per abitūros istorijos egzaminą. Atėjo į jį ir pats apskrities pirmasis sekretorius – gal patikrinti, ar, ištrėmus direktorių Joną Greičių, ideologinis darbas gimnazijoje normalizavosi. Pasakojant apie pilietinį karą, jis liepė patikslinti apie Dono kazokų sukilimą. Pabėriau sakinius apie tai kaip iš mašinos. Jis replikavo npusbalsiu mokytojams: „Išzubrinęs“.Nutylėjau, nepasakiau, kad tai – pagal Šolochovą. Egzaminą vis dėlto įvertino penketu. Bet… po valandos vienas mokytojas man pasakė, kad pirmasis reikalavo taip nevertinti. Tik kai paaiškino, jog per tai negausiu aukso medalio, kad apskričiai nebus kuo pasigirti, leido pažymio nemažinti.

Dirbo auklėtojas mokytojaudamas ir apskrities laikraščio „Pagėgių balsas“ korektorium. Bet redakcijos raidžių rinkėjoms jis neįtiko: gal pernelyg pabrėždavo savo išsilavinimo lygį, gal per menką dėmesį rodydavo ten raides dėliojusioms į klišes mergaitėms. Ir vienas laikraštis išėjo su skelbimu: „Prašome gegužės 31 dieną atvesti į stadioną patikrinimui tarybinius šunis“. Pakvipo komandiruote į baltųjų meškų ganyklas. Vis dėlto išsiaiškino, kad korektorius pasirašęs po tuo tekstu, kurio žodyje „tarnybinius“ n raidė dar buvo. Redaktorius Jofė, nujausdamas, kad panašios akcijos gali pasikartoti, R.Kuzmicką atleido, ir per 1950 metų vasarą po brandos egzaminų korektoriaus pareigas ėjau aš.