Durpinyčioj pinigai

   Mokydamasis Stebulių mokyklos ketvirtame skyriuje, susigrūmiau su vienmečiu trečioku Tumyno Zenonu. Jis, užuot apsikabinęs ristynėms, taip mane pastūmė, kad aš atsitrenkiau į koridoriaus langą. Ir, žinoma, jį iškūliau: pabiro stiklai. Mokytoja liepė man atnešti jo atstatymui du rublius. Aš paprieštaravau: juk kalti mudu abudu. “Tarnaitė pasakė, kad tu vienas iškūlei, tai tu ir mokėk.“- atšovė mokytoja. Pasiguodžiau parėjęs tėvams. Tėvukas pasiūlė kitą dieną užeiti pas mus kitus mokinius, kad jie pasakytų, kaip ten iš tikrųjų buvo. Ir Julius, ir Algimantas, ir Vytautas, ir Natalė patvirtino, kad vienodai nusikaltome mudu abu – ir Mindaugas, ir Zenonas. Taigi, gavau kitą rytą iš tėvuko rublį, kurį ir padaviau mokytojai. Ji gi žėrė tą banknotą nuo stalo, šaukdama, kad aš du rublius turiu atnešti. Tėvai antro nedavė, ir tada prasidėjo represijos: palikdavo mane kelias valandas klasėje po pamokų. Ir taip – kelias savaites.

   Kaimynų Adelė mane pamokė, kaip iš tos bėdos išsisukti: ji patarė pavogti antrą rublį iš tėvo piniginės. Sakė, kad ji taip daro… Pavogiau, nutaikęs progą, tą rublį ir dar kažkodėl 15 kapeikų. Bet kitą dieną toptelėjo mintis: kaip aš tėvams paaiškinsiu, iš kur tas antras sumokėjimo už langą rublis? Tuo labiau, kad vakare išgirdau tėvuką su mama kalbantis, kad rublis prapuolęs, ir jį bus kažkuris iš vaikų paėmęs. Kažkuris, tik, žinoma, ne Mindaugėlis. Nutariau to rublio ir tų kapeikų atsikratyti: padovanojau, kai žaidėm prie iškastų durpių duobės, pussesrei Staselei> Savo džiaugsmą dovana ji išreiškė dainelės posmeliu: “Oi Dzievuli, dydam, dydam.“ Deja, po valandos ji tą posmelį papildė: “Durpinyčioj pinigai.“ Atseit, aš visa savo išvaizda, elgesiu vaizdavau daug vertesnį už ją ir už jos brolį Vacių.

   Pagaliau, mama, supykusi ant mokytojos, kad ji mane dėl to rublio kankina, nuėjo vakare į mokyklą ir  mokytojai išklojo, ką apie ją galvoja. Sakė, kad ji turinti tą antrą rublį, bet jai neduos: tegul nuostolį padengia abu susigrūmę vaikai. Nuo tada manęs po pamokų nepalikdavo. Tačiau kankino mane tą mėnesį ir skola, ir, tuo labiau, pirmoji vagystė. Vaikščiodavau kažkoks apsiblausęs, neišmiegojęs. Ir buvau nubaustas. Bet ne už vagystę…

   O buvo taip: Reikėjo parnešti iš svirno lašinių palties gabalą. Radau svirną neužrakintą, o išeidamas užrakinau. Pasirodo, kad viduj buvo ir Algirdas. Jis šaukė, kad nerakinčiau, bet aš, matyt, neišgirdau. Išbuvo įkalintas jis ten ilgai. Gavau aš būtent už tyčinį įkalinimą gerokai pančiu nuo mamos, kuri jau seniau pastebėjusi manyje blogio apsėdimą.

   Kartą po mokinių tėvų susirinkimo sugrįžęs tėvukas pasakojo, man girdint, mamai, kad mokytoja pareikalavusi iš jo 2 rublių, ir jis jai neapsikentęs atidavęs. Ir sakė, kad mane mokytoja peikė, kam aš nedrausmingas, neramiai sėdžiu savo suole, trinuosiu, maluosiu. “Ir kaip jo kelnės tokį trynimąsi atlaiko?“, stebėjosi ji. Po to pokalbio kitą dieną aš griežtam savo tėvukui papasakojau savo nusikaltimą – pavogtus ir išmestus pinigus. Nustebau, kad, užuot pabaręs, jis mane pagyrė , matyt, už ryžimąsi prisipažinti.

   Prieš mėnesį paskambinau Naujojoje Vilnioje gyvenančiai Staselei. Kai prisistačiau, ji užtraukė: “Oi, Dzievuli, dydam, dydam. Durpinyčioj pinigai“

   Ilgai dvejojau, ar rašyti šią istoriją. Mat, apie savo mokytoją iš tų trejų mokymosi metų kiti prisiminimai  mieli. Matyt, būtent dėl to ši nuoskauda taip kontrastingai ir giliai įsirėžusi laikosi net beveik aštuoniasdešimt metų.